Gloria Ramirez sunkia vėžio forma sirgo jau kurį laiką. Į ligoninę ji buvo pristatyta sutrikusi, sunkiai orientavosi aplinkoje. Norint ją nuraminti, jai buvo skirtos diazepamo, midozolamo ir lorazepamo dozės. Moteris į jokius vaistus jau nebereagavo, ėmė streikuoti jos širdis. Gydytojai ėmėsi defibriliuoti jau be sąmonės gulinčią moterį. Tačiau tuomet ėmė dėtis keisti dalykai.
Visų pirma, ligoninės personalas pastebėjo, kad G.Ramirez kūnas defibriliacijos metu pasidengė į aliejų panašia medžiaga. Riebaluotas pacientės kūnas dabar žėrėjo šviesoje ir buvo slidus prisiliesti. Kai seselė Susan Kane nusprendė paimti kraujo mėginį, šis irgi pasirodė keistas. Visų pirma, jis stipriai kvepėjo amoniaku. Tačiau dar keisčiau buvo tai, kad pažiūrėjus prieš šviesą, jame buvo matomos šviesiai rudos dalelės. Tuo metu gydytojai taip pat pastebėjo, kad iš G.Ramirez burnos sklinda saldus šiek tiek česnaką primenantis kvapas. S.Kane padavė kraujo mėginį rezidentei, o pati sukniubo ir turėjo būti išnešta.
S.Kane buvo tik pirmoji, nualpusi nuo kontakto su Ramirez. Antroji buvo minėta rezidentė, trečioji – kvėpavimo takų specialistė. Tuomet personalui liepta apleisti patalpas, su paciente pasiliko tik minimalus gydytojų skaičius, kurie dar bandė moterį gelbėti – tačiau netrukus ji mirė. Dėl incidento į ligoninę paguldyti 23 žmonės – seselės, slaugės ir gydytojai.
Incidentą tyrę mokslininkai pastebėjo, kad daugelis apie simptomus pranešusių žmonių dirbo šalia G.Ramirez kūno. Didžiausia rizika susirgti turėjo tie, kurie turėjo nors kokį nors kontaktą su krauju, net jei jo nelietė tiesiogiai. Tačiau mokslininkai įtarė, kad tai – masinė isterija: keli žmonės pajuto simptomus, o kiti juos pasąmoningai išsigalvojo tiesiog bijodami kažkokio nematomo priešo. Apsirgusios seselės griežtai neigė tokią versiją, nes jų simptomai buvo realūs, tarp kurių buvo ir rimtos kvėpavimo takų problemos, silpnumas, net hepatitas ir kaulų audinio pažeidimai dėl sutrikusios kraujotakos.
Galiausiai mokslininkai priėjo prie kitos išvados. Buvo manoma, kad G.Ramirez savarankiškai vartojo dimetilsulfoksidą, įprastai pramonėje naudojamą skiediklį, kuris moteriai turėjo sumažinti skausmą. Tie, kurie taip pat naudojo šią medžiagą, sakė, kad ji turi česnako skonį, kas šiek tiek paaiškintų kvapą. Dimetilsulfoksidas dažnai pardavinėjamas gelio pavidalu, o tai paaiškintų slidžią pacientės odos būklę.
Mokslininkai netgi mano, kad G.Ramirez kūne galėjo vykti pavojingos cheminės reakcijos. Kadangi jos inkstai dėl vėžio prastai veikė, jos kūne kaupėsi šlapimas. Taigi, kaupėsi ir perteklinis dimetilsulfoksidas. Ligoninėje jai buvo skirtas deguonis, kuris dimetilsulfoksidą galėjo paversti metilsulfonilmetanu, kuris kristalizuojasi kambario temperatūroje (dalelės, kurias matė seselė Kane?). Elektros šokas metilsulfonilmetaną galėjo konvertuoti į dimetilo sulfatą, kuris yra labai nuodingas. Tai paaiškintų dalį gydytojų komandos patirtų simptomų.
Tačiau kiti mokslininkai iš karto sukritikavo šį paaiškinimą. Problema ta, kad nieko panašaus laboratorijoje atkurti nepavyksta – tokios reakcijos kūne tiesiog nevyksta. Dar daugiau – apsinuodijimas dimetilo sulfatu atrodo visai kitaip, net jei kai kurie simptomai sutampa. Galiausiai, aplink G.Ramirez tvyrojo amoniako kvapas, kuriuo dimetilsulfoksidas nepasižymi.
G.Ramirez kūnas dėl aplaidumo skrodimui buvo atiduotas jau gerokai apiręs, todėl nieko sužinoti nepavyko. Tai tikriausiai taip ir liks neišspręsta paslaptimi.
