Į kenksmingų augalų sąrašą jau aštuoniose valstijose įtrauktas Heracleum mantegazzianum neseniai pirmąkart pastebėtas jau ir Virdžinijoje.
Apie 30 šių aukštų augalų baltais žiedynais pastebėti Clarke apygardoje, ir mokslininkai įspėjo vietinius gyventojus saugotis, nes šių augalų sultys gali sukelti net trečiojo lygio nudegimą.
Dar vis nieko neprimena? O gal jau supratote, kad amerikiečiai susidūrė su Lietuvoje, deja, ne tokių jau ir retų Sosnovskio barščių (Heracleum sosnowskyi) giminaičiu? Taip, Amerikoje siaučia Sosnovskio barščio giminaičiai – Mantegacio barščiai.
Šis augalas taip pat yra kilęs Kaukazo regiono, ir yra panašus į įprastą lankinį barštį, „bet savo dydžiu primena kažkokią mutavusią šio nekalto augalo versiją“ – rašoma „Science Alert“.
Mantegacio barščio nuodai yra fototoksiški – t. y. sukelia pavojingą reakciją tada, kai ant jų patenka saulės (ar kitos kilmės) ultravioletinė šviesa. „Bet jei nepažįstate šių augalų, iš tiesų jie gali pasirodyti ir visai neblogai – keturių metrų aukščio ir plačiai skleidžiantys savo baltos spalvos žiedynus“, – rašoma JAV medijose.
Rašoma, kad pirmieji su Mantegacio barščiais apsigavo britai, XIX a. pabandę juos auginti kaip dekoratyvinius augalus – o po poros dešimtmečių juos įvežė ir į JAV. Tuo tarpu Europoje ir Lietuvoje plačiai išplitęs giminingas Sosnovskio barštis.
Sosnovskio barštis Lietuvoje
Sosnovskio barštis buvo atrastas Gruzijoje, 4-ajame dešimtmetyje. Į Lietuvą pateko 1947 – Stalino nurodymu, kaip bandymas gaivinti ūkį (todėl kai kur augalas vadinamas Stalino kerštu arba bolševiku), ir buvo planuojamas naudoti kaip pašarinė žaliava galvijams.
Sosnovskio barštis buvo introdukuotas į Baltijos šalis, Baltarusiją ir Ukrainą kaip silosinis augalas. Lietuvoje jis pirmiausia atsidūrė LMA Biologijos institute, tačiau neišplito. Vėliau, 7-8 dešimtmetyje, ši rūšis buvo ne kartą ir pavienių žmonių atsivežta kaip medingasis ar dekoratyvus augalas. Dar iki 1980 m. buvo nedidelis bandymų plotelis LŽA Bandymų stoties laukuose, kur doc. A. Krikščikas tyrinėjo Sosnovskio barščio auginimo technologijas ir panaudojimą silosavimui.
Nepriklausomybės metais, kolektyvinei nuosavybei pasikeitus į privačią, liko daug apleistų, neprižiūrimų laukų. Ilgainiui jie užželia įvairiomis piktžolėmis, kurias vėliau pakeičia daugiametės žolės, o jas – krūmai ir medžiai. Tokiuose apleistuose plotuose netrukdomai plinta įvairūs svetimžemiai augalai.
Sosnovskio barštis konkuruoja su visais mūsų vietiniais augalais, išskyrus medžius – todėl dar 2005 m. buvo konstatuotas jo išplitimas visuose rajonuose. Kai kuriuose (Kaišiadorių, Marijampolės ir kt.) tada buvo aptikti dideli, net iki 20 hektarų ploto sąžalynai.
Todėl ši ateivė, sėkmingai plintanti palei kelius ir įsikurianti vietinėse augalų buveinėse bei jų bendrijose, įrašyta į EPPO (2006 m.) ir į Lietuvos naikintinų augalų sąrašus (2004).
Dėl tokio vešlumo ir sėklų gausumo augalas yra labai konkurencingas: visiškai užgožia greta augančias rūšis ir labai greitai plinta. Nustatyta, kad 0,5 ha populiacijos padidėja 1200 kv. m per metus.
Sosnovskio barštį siūloma naikinti intensyviu pjovimu, neleidžiant pražysti, purškiant glifosatų ir triklopiro grupių herbicidus, naudojant skystą azotą.
Naikinant Sosnovskio barščius, būtina vilkėti neperšlampamus drabužius, dėvėti pirštines, užsidėti akinius. Patekusias ant odos augalo deginančias sultis būtina nedelsiant nuplauti vandeniu su muilu, o esant reikalui – kuo skubiau kreiptis į gydytoją.
Parengta pagal „Sicence Alert“ ir Technologijos.lt
