Praėjusią savaitę JAV žvalgybos šaltiniai televizijai CNBC pranešė, kad ginklas buvo ne kartą sėkmingai išbandytas ir galėtų būti parengtas naudojimui iki 2020.
Apie ginklą rusai konkrečių detalių pateikė nedaug, bet iš prieinamos informacijos galima daryti išvadą, kad šis ginklas yra vadinamasis hipergarsinis sklandytuvas, sako hipergarsinių skrydžių srityje besispecializuojantis Notre Dame universiteto aerokosmonautikos inžinerijos profesorius Thomas Juliano.
V.Putino teigimu, šis aparatas gali pasiekti 20 machų greitį — 20 kartų greičiau už garsą — ir gali išvengti dabartinių JAV priešraketinių sistemų. Žvalgybos šaltinių duomenimis, naujasis rusų kūrinys gali nešti branduolines kovines galvutes.
Užuot savo jėgomis siekę hipergarsinio greičio, tokie sklandytuvai gabenami tarpkontinentinėmis balistinėmis raketomis (ICBM). Šios pakyla iki kosmoso ir netoli parabolinės trajektorijos viršaus paleidžia kovines galvutes, iš kur jos, gravitacijos įgreitintos iki hipergarsinių greičių, pasiekia taikinius.
Tačiau užuot kritęs atgal į Žemę kaip akmuo, „Avangard“ įskrieja į atmosferą kampu ir dėl aerodinaminės formos sukeliamos keliamosios jėgos gali skrieti hipergarsiniu greičiu – taip gali nuskrieti toliau ir manevruoti, sako T.Juliano.
Hiperinžinerija
Aparatas sukurtas vadovaujantis vadinamuoju „waverider“ dizainu, teigia kspertas. Tai pleišto formos fiuzeliažą turintys hipergarsiniai orlaiviai, keliamąją jėgą kuriantys sukeliama smūgine banga.
Tai svarbu dideliame aukštyje, kur oro tankis mažas ir įprasta sparnų forma nebegali suteikti reikiamos keliamosios jėgos. O kadangi nereikia didelių sparnų, aparatas yra aptakesnis ir dėl mažesnio oro pasipriešinimo gali išlaikyti didelį greitį daug ilgiau, aiškina T.Juliano.
„Kurti sėkmingą 10 machų ar greitesnę varos sistemą ypatingai sudėtinga, – pabrėžia jis. – Uždėjus sklandytuvą ant ICBM, kurti sėkmingo orą naudojančio hipergarsinio variklio nebereikia.“
Ne ką paprasčiau tokiu dideliu greičiu skriejančius aparatus kontroliuoti. Rusai teigia, kad „Avangard“ yra itin manevringas, ir, remiantis V.Putino kreipimosi video, atrodo, kad jame yra kelios plokštelės, primenančios lėktuvų vairavimo plokštumas.
Sparnų profilius pritaikyti hipergarsiniams greičiams nėra lengva užduotis, nes smūginės bangos gali įvairiai veikti aparato paviršius aptekančius oro srautus, dėl ko jų elgesys pasidaro „nelinijinis“, pažymi specialistas.
Tai reiškia, kad maži pakeitimai gali turėti didžiulį poveikį – tad labai keblu paskaičiuoti, kiek reikia judinti sparnus ar vairavimo plokštumas. „Viskas turi būti tikslu, veikti greitai, o tokią aplinką nepalyginamai sunkiau prognozuoti“, sako T.Juliano.
Kaip bebūtų, ekspertas mano, kad rusų teiginiai patikimi, nes technologija buvo vystoma jau ilgokai. Savo versiją, „Hypersonic Technology Vehicle 2“, JAV išbandė dar 2010 ir 2011 metais, bet abu skrydžiai nepavyko. Eksperimentinę sistemą, kodiniu pavadinimu „DF-ZF“ turi ir Kinija.
Kam visa tai?
Rusijos stengiasi sukurti hipergarsinius sklandytuvus, kurie išvengtų JAV priešraketinės gynybos sistemų, sako nepriklausomas analitikas ir Rusijos branduolinio arsenalo specialistas Pavelas Podvigas.
Dabartinės JAV gynybos sistemos skirtos naikinti prognozuojamomis balistinėmis trajektorijomis skriejančias įprastines ICBM kovines galvutes, kol šios dar kosmose; tokia gynyba nėra gerai pritaikyta perimti ginklus, dideliu greičiu sklendžiančius atmosfera, pažymi P.Podvigas. O be to, kitaip nei tradicinės kovinės galvutės, šie sklandytuvai manevruodami gali išvengti apsaugų.
Bet P.Podvigas pastebi, kad nėra aišku, ar šie ginklai išties suteikia kokias nors papildomas karines galimybes. „Jie buvo apibūdinti kaip ginklai, ieškantys savo misijos, – sakė jis portalui „Live Science“. – Mano nuomone, jie nėra itin reikalingi. Jie nelabai pakeičia taikinių sunaikinimo galimybes.“
P.Podvigas pažymėjo, kad per bandymus „Avangard“ nešusios ICBM – SS-19 – paprastai gabena šešis kovinius užtaisus. Jeigu siekiama įveikti priešraketines sistemas, tai būtų taip pat paprasta atlikti panaudojus daugiau standartinių kovinių galvučių.
Bet rusų ekspertas pabrėžė, kad tokie ginklai galėtų pasėti pavojingą neužtikrintumą, nes jų nereguliuoja ginklų kontrolės sutartys – tokios, kaip „New START“ – reikalaujančios, kad šalys pateiktų galinčių gabenti branduolinius užtaisus turimų įrengini – tokių, kaip ICBM – skaičių, tipą ir vietą. Be to, hipergarsinių sklandytuvų galimybės ir potencialūs panaudojimo būdai vis dar nėra aiškūs.
„Šios sistemos kelia didesnes grėsmes skaičiavimo klaidų atveju ir neaišku, ar galime su tomis grėsmėmis efektyviai susidoroti“, – mano specialistas.
Pranešama, kad siekdamas sumažinti šį neužtikrintumą, Pentagonas svarsto kosmose išdėstyti hipergarsinių ginklų jutiklius, praneša „Space News“. Tam reikėtų brangaus palydovų spiečiaus, bet jis geriau aptiktų viršutiniuose atmosferos sluoksniuose sklendžiančius ginklus ir matytų toliau nei horizonto ribojamos antžeminės sistemos.
P.Podvigas sako, kad tinkamai sukurta tokia sistema turėtų gebėti aptikti skriejančius hipergarsinius ginklus – bet neaišku ar dėl to bent kiek palengvėtų tokių greitų ir manevringų aparatų perėmimas.
Parengta pagal „Live Science“.
