Todėl dar prieš 7-8 metus pradėta kalbėti apie aerozolių purškimą į stratosferą. Ši radikali idėja susilaukė ir palaikymo, ir pasipriešinimo, o mokslininkai įspėjo, kad tai – pavojinga.
Dabar kiti mokslininkai skaičiuoja, kad galbūt tokia išeitis ir nebūtų tokia bloga.
Idėja iš tiesų nėra tokia jau sudėtinga. Koks nors orlaivis – pavyzdžiui, helio balionas – į stratosferą iškeltų specialų įrenginį, kuris išpurkštų aerozolį – nedideles daleles, kurios atspindėtų saulės spindulius.
Kitaip tariant, planeta atvėstų dėl to, kad spinduliai nepasiektų planetos paviršiaus.
Mokslininkai perspėjo, kad tokie veiksmai gali turėtų katastrofiškų padarinių, nes nutraukus programą, temperatūra Žemėje staiga šokteltų į dar neregėtą lygį.
Dabar mokslininkai iš Vokietijos ir JAV teigia, kad terminis šokas Žemę ištiktų tik jei būtų elgiamasi neatsargiai.
Kitaip tariant, jei programa būtų intensyviai vykdoma visoje planetoje ar didelėje jos dalyje, o tuomet būtų staiga nutraukta – tada temperatūra tikrai pakiltų į katastrofinį lygį.
Tačiau jei aerozoliai būtų purškiami tik atskiruose regionuose, o jų kiekis temperatūrą sumažintų tik keliomis dešimtosiomis laipsnio, katastrofos pavyktų išvengti.
Mokslininkai taip pat ragina nepamiršti, kad aerozoliai stratosferoje išliktų kelis mėnesius, todėl purškimą būtų galima pakartoti. Skeptikai primena, kad orai yra nenuspėjami – į reikiamą aukštį iškelti baliono gali tiesiog nepavykti.
Tačiau mokslininkai teigia, kad turimos technologijos ir kelių mėnesių periodas tam tikrai suteiktų galimybę. Plius, į tokią programą būtų įtraukta visa eilė šalių, todėl atsarginis planas tikrai atsirastų.
Tačiau imtis taisyti orų dabar gali būti tiesiog nepraktiška – eksperimentuoti su tuo tiesiog negalima.
Jei toks projektas suveiktų ne taip, kaip skaičiuoja mokslininkai, klimatui galima daugiau pakenkti nei padėti. Galiausiai, neigiamas aerozolių poveikis taip pat nėra žinomas.
Net jei programa ir būtų palaikoma nuolat ar nutraukiama palaipsniui, taip išvengiant katastrofiško temperatūros šuolio, sunku pasakyti ar tai neatsilieptų žmonių sveikatai, kokie būtų ilgalaikiai padariniai.
Kas, jei staiga sumažėtų Saulės aktyvumas? Juk yra prognozių, kad artėja mažasis ledynmetis – tokių periodų rašytinės istorijos laiku jau yra buvę.
Kita vertus, žmonės šiuo klausimu visai nieko neišrado. Šis metodas tik atkartotų tai, kas ir taip vyksta ugnikalnių išsiveržimo metu.
Taip būtų galima atvėsinti pačius karščiausius, sausiausius pasaulio regionus, suteikiant jiems bent trumpalaikį palengvėjimą. Tačiau nesėkmės kaina gali būti per didelė, ir tiesiog neatsiras valios tokią programą pradėti.
