Evoliucijos biologas Richardas Dawkinsas vėl puolamas – tik šį kartą ne dėl jo ateizmo ar politinių idėjų. Žmones sujaudino jo žinutė „Twitter“ tinkle, kurioje jis svarsto apie galimybę gauti „švarios mėsos“ iš žmogaus ląstelių kultūros.
Dawkinsas sakė „seniai laukęs“ komerciškai prieinamos laboratorijoje išaugintos mėsos ir svarstė, kas nutiktų, jei būtų auginama “ žmogaus mėsa“.
„Švari mėsa iš „audinių kultūrų“ jau 2018 metais? Seniai to laukiau. https://t.co/p41NR3NEZn
O ką, jei taip būtų auginama žmonių mėsa? Ar galėtume peržengti kanibalizmo tabu? Įdomus pasekmizmo/konsekvencializmo moralės ir „pasidygėjimo reakcijos“ absoliutizmo palyginimo atvejis“, – rašė mokslininkas.
R.Dawkinso klausimas („Ar galėtume peržengti kanibalizmo tabu?“) buvo toks, kokį smalsus mokslininkas galėtų užduoti abstrakčia prasme. Panašiai galėtume paklausti, ar idėjiniai vegetarai valgytų laboratorijoje užaugintą mėsą – juk ją gaminant gyvūnai nebūtų skerdžiami.
Bet kitiems hipotetinis Dawkinso klausimas pasirodė „trikdantis“ ir „keistas.“ Štai Peteris Hessas iš „Inverse“ sureagavo taip:
„Bet kas, studijavęs kanibalizmą – ar karvių pasiutligę – žino, kas kanibalizmo pasekmės neapsiriboja tabu. Prionų liga yra išsamiai aprašyta neurologinė būsena, galinti kilti valgant tos pačios rūšies gyvūnus ar jų organus, kaip pats valgytojas. Nėra aišku, ar laboratorijoje užauginta žmogaus mėsa sukeltų tokias pasekmes, ir užtikrintai ką nors teigti dar gerokai per anksti, o kad ir kokios pasekmės bebūtų, R.Dawkinso vieši svarstymai atrodo trikdantys.“
Daug žmonių atrašė R.Dawkinsui, išreikšdami nerimą dėl jo įrašų etinių implikacijų, tarp kurių bent kelis kartus buvo pasakyta, kad mokslininkai „panašu, trokšta žmogienos“.
R.Dawkinsas apie kanibalizmą viešai pasisakęs yra ne kartą. 2015 m. jis šia tema pagrindė savo debatų taktiką – ir neišvengiamai kylančias kontraversijas – kaip moralės filosofijos pasekmes.
„Moralės filosofai sako, tarkime, „Kuo blogas kanibalizmas?“ Į tai galima atsakyti dvejopai: galima pasibaisėti ir sakyti, „Kanibalizmas! Kanibalizmas! Negalima kalbėti apie kanibalizmą!“ Arba galima sakyti ,„Na, o kuo kanibalizmas blogas?“, teigia mokslininkas. – „Tada išnagrinėji tai ir nusprendi, kad taip, iš tiesų, kanibalizmas blogai – ir štai kodėl. Tad, norėčiau manyti, kad mano moralinės vertybės bent jau iš dalies logiškai pagrįstos. Stengiuosi kaip įmanoma labiau atsiriboti nuo instinktyvios reakcijos.“
2010 metais paskelbtame vaizdo įraše R.Dawkinsas taip pat iškėlė kanibalizmo idėją kaip logišką išdavą teigiančiųjų, kad nevalgo gyvūnų mėsos, nes šie negali išreikšti „sutikimo“. Remiantis tokia logika, jei žmogus išreiškia sutikimą, galėtumėte jį suvalgyti, sako jis.
Tad, R.Dawkinsas ko gero nėra slaptas kanibalas ir žmogienos netrokšta – jam, kaip ir daugeliui mokslininkų, maga kelti klausimus, kurių kiti žmonės šalinasi – tam, kad kad išsiaiškintų, kodėl mes tikime tuo, kuo tikime.
Vis dėlto maitintis žmogiena neapsimoka
Nors gilioje senovėje mūsų protėviai kanibalizmą praktikavo, kitų žmonių valgymas neprilygo maitinimuisi mamutais, rašo „National Geographic“.
Priešistorinių vakarėlių planuotojai, pasižymėkite: vienas nudobtas mamutas gali mėnesį išmaitinti 25 alkanus neandertaliečius, tuo tarpu suvalgęs žmogų, toks būrys gautų vos trečdalį dienos kalorijų.
Iš esmės, esame vaikščiojantys užkandžiai. Bet naujas žmogienos maistingumo įvertinimas rodo, kad, palyginus su kitu paleolito laikais vaikštinėjusiu grobiu, žmonės nebuvo itin kaloringi.
„Lyginant su kitais gyvūnais, mes visai nesame maistingi“, sako tyrimo autorius Jamesas Cole'as iš Brightono universiteto, publikavęs darbą „Scientific Reports“. Jo paskaičiavimais, šernų ir bebrų raumenų kilograme yra apie 3 600 kilokalorijų, o šiuolaikinio žmogaus – vos 1 300. Tiek, pasak jo, būtų galima tikėtis, remiantis dydžiu ir raumeningumu – lyginant su kitais gyvūnais.
Jeigu žmonės, kaip grobis, nėra labai vertingas – kokia tada prasmė juos valgyti? O dar ir juos sumedžioti nelengva, nebent jie serga ar merdi?
„Reikėtų susiburti į medžioklę ir sekti tuos žmones – o jie juk nestovėtų ir nelauktų, kol juos kas pervers ietimi“, sako J.Cole'as.
Todėl, mokslininko manymu, senovėje kanibalizmo prasmė nebuvo pilvų prikimšimas – ankstyviesiems žmonėms ir jų protėviams jis galėjo atlikti įvairias socialines funkcijas.
Kanibalizmo šaknys
Archeologai žmonių giminės medyje kanibalizmo įrodymų aptiko jau 800 000 metų senumo fosilijose. Ir nors kirčių bei kramtymo žymės ant kaulų motyvacijos nenurodo, senovės liekanos pateikia užuominų apie kanibalizmo praktikos paplitimą žmonių evoliucijoje.
Pavyzdžiui, Gran Dolina olos radimvietėje Ispanijoje išmėsinėtos bizonų, avių ir elnių liekanos guli pramaišiui su mažiausiai 11 vaikų ar paauglių kaulais, su kanibalizmo ženklais. Be mėsos nuplėšimo nuo kaulų žymių, yra ženklų, rodančių, kad Gran Dolina gyventojai — senoviniai žmogaus giminaičiai Homo antecessor — valgė savo aukų smegenis.
Išdorotos žmonių dalys olos sluoksniuose išsidėsčiusios maždaug per šimtą tūkstančių metų – kas rodo, kad kanibalizmo praktika buvo gan įprasta.
Kaulų fragmentai iš Gough olos Anglijoje – aukštutinio paleolito radiniai – rodo, kad ten žmonės praktikavo kanibalizmą ir tikriausiai naudojo žmonių kaukoles ritualiniams tikslams.
Žmonių ir gyvūnų liekanos buvo susimaišiusios ir taip pat paruoštos, tad kai kurie antropologai kelia mintį, jog čia kanibalizmas galbūt praktikuotas pritrūkus maisto ar ritualiniais tikslais.
Gal žmogiena buvo įprastas jų dietos papildas, o gal tie jaunėliai buvo pašaliniai ir kanibalizmas buvo veiksmingas „nesiartinkite“ ženklas — kaulai negali to pasakyti užtikrintai.
Tas pasakytina apie daugumą priešistorinių kanibalizmo atvejų, sako antropologė Silvia Bello iš Londono Gamtos istorijos muziejaus.
„Sutinku su [JCole'u], kad paleolite kanibalizmas turbūt dažniau praktikuotas kaip „pasirinkimas“, o ne kaip „būtinybė. Tačiau manau, kad surasti tokio pasirinkimo motyvus labai sunki užduotis“, sako ji.
Mėsa yra mėsa?
Kai kuriais atvejais kanibalizmas galėjo būti atliekamas grynai praktiniais sumetimais.
„Tai nėra kaip maitinimosi alternatyva stambiu masteliu“, teigia antropologas Erikas Trinkausas iš Washingtono universiteto St. Louise. „Tai išgyvenimo klausimas, kai nėra kito maisto šaltinio – vienos socialinės grupės nariai mirė, ir išlikusieji suvartoja jau mirusių žmonių kūnus.“
J.Cole'as pripažįsta, kad žmonių maistinės vertės analizė, paremta keliais šiuolaikiniais žmonėmis, nėra išsami. Ir mūsų priešistoriniai protėvių pietų pasirinkimas nebuvo pagrįstas kalorijų skaičiavimu.
Tikroji žinia, kad priešistorinių žmonių kanibalizmo motyvai buvo įvairesni, nei manome, sako jis. Galų gale, žmonių kanibalizmo istoriniais amžiais priežastys irgi buvo įvairios: karai, bandymai išgyventi, tikėjimai ir psichozės.
Labiausiai tikėtina, kad priešistoriniams žmonėms išgyventi padėjo neįtikėtinas oportunizmas ir kartais, kanibalizmas, sako, Long Island universiteto biologijos profesorius ir knygos „Kanibalizmas: visiškai natūrali istorija“ autorius Billas Schuttas.
„Gyvūnų karalystėje kanibalizmas itin plačiai paplitęs, ir žmonės nėra išimtis“, – pažymi B.Schuttas. „Mes skiriamės ritualais, kultūra, tabu“, – sako jis. – „Esame įsitikinę, kad kanibalizmas – blogiausia, ką įmanoma padaryti.“
Iš tiesų, aiškintis žmogienos kaloringumą, buvo, švelniai tariant, nejauku, nes reikėjo galvoti, koks tai būtų jausmas, prisimena mokslininkas. „Po to metus ar panašiai gan sunku valgyti kiaulieną“, – sako J.Cole'as.
Parengta pagal Patheos.com ir „National Geographic“.
