Jei ši istorija skamba pernelyg gerai, kad būtų tiesa, tikriausiai todėl, kad taip turbūt ir yra. Italas neurochirurgas, apibūdinantis save kaip „komiksų pamišėlį“, sako šį žurnalo numerį perskaitęs tik jau suaugęs. Jis teigia, kad komiksus jo įkvėpimo šaltiniu paskelbusi publikacija buvo klaidinanti.
Kaip bebūtų, Canavero lyginimo su išgalvotais personažais nesibodi. Veikiau atvirkščiai, skatina tai. Jis regi daug bendro su Peteriu Parkeriu – aka Spidermanu – bendraklasių užgauliojamu ir merginų besigėdinčiu moksliuku. Paneigęs Marvel Team-Up istoriją, jis atsiuntė man atitinkamų komikso puslapių atvaizdus, kartu su 2016 metų filmo Dr Strange scena, kur gydytojai aptaria nupjauto stuburo nervo sujungimą. Canavero teigia buvęs šios scenos įkvėpėjas. „Turiu gerus ryšius su Holivudu ir galiu užtikrinti, kad ši eilutė – iš mano knygos.“
Nuo 2013-ųjų metų Canavero propagavo idėją, kad galvos – ar, turbūt tiksliau, kūno – transplantavimas yra įgyvendinama idėja, kuri turėtų siūloma žmonėms, kenčiantiems, pavyzdžiui, raumenų ir nervų degeneraciją. Reakcijos į tai, ypač Vakaruose, įvairios – nuo netikėjimo ir priešinimosi iki motyvacijos ir mokslinio patikimumo aiškinimosi.
Pasirengę ir nekantraujantys Nesutrikdomas Canavero prieš porą metų sutiko padėti surinkti komandą, kad procedūrą būtų galima atlikti Kinijoje, drauge su Xiao-Ping Ren, ortopedijos chirurgu iš Harbin medicinos universiteto, 1999 metais padėjusio atlikti vienas pirmųjų rankų transplantacijų. Straipsnio rašymo metu Canavero teigia, kad netrukus bus paskelbti keli žmogaus galvos persodinimo galimybę remiantys darbai, ir operacija galėtų prasidėti iki šių metų pabaigos ir kad „žaidimo taisykles keičiantis“ pranešimas bus paskelbtas Kinijoje.
„Komanda Kinijoje pasirengusi pradėti,“ sako S.Canavero, iki 2015 metų dirbęs neurochirurgu Turino universiteto ligoninėje. „Visi ikiklinikiniai ir klinikiniai tyrimai atlikti sėkmingai.“ Nemaža dalis šio darbo nebus publikuojama, sako jis, tačiau užtikrina, kad to, kas bus publikuojama „bus daugiau nei gana parodyti, ką gali Kinija“. Tiksli transplantacijos bandymo data priklauso nuo tinkamo ūgio, sudėjimo ir kompleksijos radimo, sako jis. „Dabar tai tėra organizavimo problema.“
Italas savo siūlomą procedūrą vadina galvos anastomozės bandymu (angl. HEAd Anastomosis VENture – HEAVEN). Jis prasidės nuo donoro kūno ir recipiento galvos atšaldymo, kuris sulėtins audinių mirtį. Tada donoro ir recipiento galvos bus atskirtos ir donoro kūnas bus prijungtas prie recipiento galvos. Polietilenglikolis (PEG) turėtų padėti susijungti nugaros nervams, paskatindamas besiliečiančių ląstelių riebalų susiliejimą. Stimuliacija implantuotais elektrodais padės sustiprinti nervų jungtis. Bent jau toks planas.
S.Canavero nesutinka su vyraujančiu įsitikinimu, kad judesiai žemiau kaklo labiausiai priklauso nuo ilgų stuburo nervų gijų. Įkvėptas XX amžiaus pirmojoje pusėje pradėtų tyrimų, js mano, kad žmogus, kuriam atlikta galvos transplantacija, galės atgauti beveik visus kūno judesius dėl trumpų nervų gijų, vadinamųjų propriospinalinių neuronų, susiliejimo ir regeneracijos, sudarant papildomą, tarpusavyje susijungusių ląstelių tinklą. Tai galima būtų palyginti su gaisrininkų brigada, kuri vietoje nutrūkusios priešgaisrinės žarnos vandenį iš rankų į rankas perduoda kibirais.
Su gyvūnais iš dalies pavyko
C-Yoon Kimas iš P. Korėjos Konkuko universiteto Seule yra S.Canavero grupėje ir vadovavo eksperimentams su gyvūnais, PEG skatinant nupjauto stuburo nervo ataugimą. 2016 metais publikuotame darbe Kimas teigia, kad penkioms iš aštuonių pelių, kurioms nupjauti stuburo nervai buvo apdoroti PEG, po keturių savaičių atgavo dalį gebėjimo judėti, kai tuo tarpu kontrolinėje grupėje tokių atvejų nepasitaikė iš viso. Šiais metais Xiao-Ping Reno komanda pranešė apie panašų eksperimentą, kuriame, kaip teigiama, penkios iš devynių PEG gydytų pelių „atgavo nepriklausomą judėjimą, dvi iš jų – iš esmės normalų“. O plačiai kritikuotame 2016 metų eksperimente C-Yoon Kimo komanda teigė, kad skalikas, kurio ~90% stuburo nervų buvo nutraukta kaklo srityje, naudojant PEG per tris savaites atgavo 90% savo motorinių funkcijų. Kritikai nurodė, kad tyrime nebuvo kontrolinės grupės ir duomenų, pagrindžiančių šuns stuburo nervo pažeidimo laipsnį.
Xiao-Ping Renas ir S.Canavero publikavo straipsnį ir žurnale „Surgery“, kuriame teigė atlikę galvos transplantaciją su beždžione, kurią vadina sėkminga, remdamiesi „nepublikuotais stebėjimais“. „Tarp gyvūnų ir žmonių skirtumas ne toks jau didelis – pagrindinės funkcijos, fiziologija ir pasveikimo galimybė tokia pati“, – sako C-Y.Kimas. – „Tikiu, netolimoje ateityje operacija su žmogumi bus sėkminga.“
Kolegos abejoja
Daug mokslininkų italo chirurgo darbą komentuoti atsisako dėl rimtų abejonių publikuotais straipsniais. Daugelis sutikusiųjų komentuoti teigia, kad sėkmingas žmogaus galvos persodinimas nėra įmanomas. „Nežinau jokio publikuoto būdo, kuriuo būtų galima sujungti stuburo nervą“, – sako José Oberholzeris iš Šarlotesvilyje įsikūrusio Virdžinijos valstijos universiteto Charleso O. Sticklerio Transplantavimo centro. – „Likę aspektai, įskaitant kraujagyslių ir kvėpavimo takų sujungimą, teoriškai įmanomi, bet labai sudėtingi – ir kyla didelė komplikacijų dėl kraujavimo ir imuninės sistemos atmetimo reakcijos rizika.“
Kiti naudojo tokius žodžius, kaip „šarlatanas“ ir „apsišaukėlis“. S.Canavero savo kritikų nepritarimą jo vizijai aiškina šių trumparegiškumu. „Mokslo istorijoje pilna pakvaišėliais vadintų žmonių, kurie paskui įrodė savo teisumą“, – sako jis. – „Akademinė bendruomenė stengėsi sunaikinti mane, jie visaip bandė mane sustabdyti, apšmeižti, bet jiems nepavyko. Tai – ne bėda: aš praktikuoju džiudžitsu, kurios filosofija yra leisti priešininkui pulti, o tada jo jėgą nukreipti prieš jį patį.“
Italas teigia, kad žiniasklaida netinkamai nušvietė jo darbą. Ir stengdamasis sulaukti palankaus pateikimo, jis bando taktiką, dažnai naudojamą viešųjų ryšių specialistų. Pavyzdžiui, pasiūlo rengiančiam žurnalistui ankstyvą „išskirtinę“ prieigą prie dar nepublikuotos medžiagos, jei jis paimsiu interviu iš nurodytų asmenų ir vengs tų, kurie kritikavo jo darbą, parodys straipsnį iš anksto ir bus sustarta dėl „abiems pusėms priimtinų“ sąlygų. Pasiūlymo žurnalistas mandagiai atsisakė.
Didingi tikslai ir planai
S.Canavero, kuriam dabar 52, apie ankstesnį gyvenimą nėra linkęs kalbėti, bet keletas jo atskleistų detalių gali padėti paaiškinti, kodėl save laiko nepritapėliu. Neturtingo Turino rajono „sudėtingos situacijos šeimoje“ jis buvo vienintelis vaikas. Jis buvo protingas, tad klasiokai tyčiojosi, kas jo, žinia, nelinksmino. „Esu vienišius nepritapėlis“, – sako jis. – „Manau, kančios vaikystėje svariai prisidėjo prie to, koks esu dabar.“
Paklaustas žurnalisto, kas jį motyvuoja, pagalbos pacientams neurochirurgas nepamini. „Tikslas yra suprasti sąmonės prigimtį ir atsakyti į esminį klausimą – kas nutinka mirus? Tikiu, kad sąmonę kuria ne smegenys, jos tik veikia kaip filtras.“ S. Canavero mano, kad protas ir kūnas yra atskiri, ir kad šį požiūrį remia vadinamosios „beveik mirties“ patirtys. Jis nori pademonstruoti, kad tokius pasakojimus vadinantys haliucinacijomis klysta.
„Noriu sukurti „beveik mirties“ potyrius“, – sako italas. – „Atskyrus galvą nuo kūno, smegenys atšaldomos, tad jose nelieka elektrinio aktyvumo ir kraujotakos, tokios smegenys yra kliniškai mirusios. Pacientai papasakos apie savo potyrius ir tada užtikrintai žinosime, kad mirštančios smegenys jų sukurti negalėjo.“ Tai pakeis savęs, kaip žmogiškų būtybių, suvokimą, sako S.Canavero. „Tai sukels didžiausią revoliuciją. Tai yra galutinis, tikrasis tikslas.“
„Žinoma, yra ir kitas tikslas“ – tęsia jis, „tai – gyvenimo prailginimas“. Knyga, S.Canavero teigimu, įkvėpusi Hollywoodo scenaristus, yra 2014 darbas „Head Transplantation and the Quest for Immortality“, kurioje jis prognozuoja, kad žmonių smegenų persodinimas į dirbtinius kūnus „bus įmanomas iki 2025“. Jis taip pat teigė renkantis komandą, atliksiančią žmogaus smegenų transplantaciją, ir kad ši procedūra įvyks per artimiausius trejus metus.
Mokslinė fantastika?
Daugelis mano, kad greito S.Canavero planų išsipildymo galimybės menkos. „Tai, ką jis siūlo, yra neišpasakytai sudėtinga“ – sako neurofiziologas Peteris Ellaway'us. – „Manau, jo siekiai yra beveik mokslinės fantastikos srityje. Mano nuomone, tai niekada neįvyks.“
Kiti baiminasi netiesioginio S.Canavero veiksmų neigiamo poveikio – net jei bandymas atlikti galvos transplantavimą taip niekad nebus atliktas. „Buvimas organų donoru yra vienas iš nedaugelio itin altruistiškų poelgių, kuriuos žmogus gali atlikti,“ pažymi J.Oberholzeris. „Kai kas nors siekia tapti herojumi, surengdamas tokį beatodairiškai drąsų šou, žmonės gali persigalvoti ir nebeaukoti savo organų ar kūnų – jei manys, kad gydytojai rengiasi atlikti kažką tokio beprotiško.“
Superherojai nėra vieninteliai fantastiniai veikėjai, su kuriais save lygina S.Canavero. Dar yra Victoras Frankensteinas. Kai žurnalistas prisipažino neskaitęs Mary Shelley kūrinio „Frankenšteinas“, italas atsiuntė jam kelias romano citatas. Tokias, kaip, pavyzdžiui: „Iš kur gi, klausdavau savęs dažnai, esmė gyvybės kyla? […] Ir nustebau, kad tarp tiek daugel šviesių vyrų, kreipusių savo paieškas šiąja kryptimi, vienam man skirta buvo paslaptį šią nuostabią įminti.“
„Dr. Strange“ su Viktoru Frankenšteinu ir dalele Žmogaus-Voro galėtų būti smagus mokslo fantastikos personažas. Ir S.Canavero tikrai patinka smaginti auditoriją, naudojant savo nepritampančio mokslininko įvaizdį. „Ar jau laukiate?“ – klausia jis kaip tikrai geras šoumenas prieš 2014 metų „TEDxLimassol“ kalbos įrašo pradžią. – „Tuojau kaip reikiant jus supurtysiu.“ Tada nusišypso atsakydamas į nervingą auditorijos juoką. Bet dabar scena keliasi į operacinę, ir S.Canavero karnavalas rizikuoja tapti siaubo kambariu. Kai ant kortos pastatyti tikri pacientai – juokai menki.
Galvų sukeitimo šimtmetis
1908, pirmoji šuns galvos transplantacija. Prancūzas chirurgas Alexis Carrel ir amerikietis fiziologas Charles Guthrie vieno šuns galvą pritaisė prie kito šuns kaklo, sujungdami arterijas.Galva be kraujotakos išbuvo 20 minučių, bet paskui kai kurie refleksai dar vis pasireiškė. Po kelių valandų šuo buvo numarintas.
1954, šunsas torsas, palaikomas kraujo tiekimas. Sovietų chirurgas Vladmiras Demikhovas mažų šunų kūnus, kartu su širdimi ir plaučiais, pritaisė ant didesnio šuns nugaros. Transplantuoti šunys mato, gali judėti ir lakti vandenį. Vienas išgyveno 29 dienas.
1965, šunims perkeliamos vien smegenys. Amerikietis neurochirurgas Robertas White'as prijungė šešias izoliuotas šunų smegenis prie kitų šešių šunų cirkuliacijos sistemos. Metabolizmas ir EEG rodė, kad smegenys tikriausiai funkcionavo.
1970, beždžionė, sujungtos kraujagyslės. R.White'as prijungė beždžionių galvas prie begalvių beždžionių kūnų vien stambiosiomis kraujagyslėmis. Galvos galėjo kramtyti, ryti, sekti judesį akimis – iki 36 valandų.
2015 – 2017, graužikų galvų persodinimas. Kinų chirurgas Xiao-Ping Renas su komanda, kurioje buvo ir Sergio Canavero, publikavo tyrimą su pelėmis ir žiurkėmis. Jie pritvirtino mažų graužikų galvas ant didesnių graužikų kaklų. Iš 40 recipientų/donorų pelių porų, 12, kaip pranešama, išgyveno ilgiau nei 24 valandas.
2016, beždžionės galvos transplantacija. X-P.Ren, S.Canavero ir kolegos savo teiginius apie galvos transplantavimą patvirtina nuotrauka beždžionės, kurios kakle matomos siūlės. Žurnale „Surgery“ jie, remdamiesi „nepublikuotais stebėjimais“ vadina operaciją sėkminga.
Parengta pagal „New Scientist“.
