Buvo baiminamasi, kad terasas, garsėjusias kaip gamtos stebuklą ir didžiausią kvarco telkinį Žemėje, sunaikino 1886 metų Taraveros ugnikalnio išsiveržimas. Bet tyrėjai sako aptikę, kur jos dabar glūdi, ir mano, kad dalis jų per visą šį laiką išliko.
„Jos tapo didžiausia turistų atrakcija Pietų pusrutulyje ir Britanijos imperijoje, o keleivių pilni laivai leisdavosi į pavojingą kelionę iš Jungtinės Karalystės, Europos ir JAV jų pamatyti, – komandos narys Rexas Bunnas sakė „The Guardian“. – Bet to meto vyriausybės jokių tyrimų neatliko, tad nebuvo žinomos jų geografinės koordinatės.“
Tuomet manyta, kad Naujosios Zelandijos rožinės ir baltos terasos yra didžiausi silicio tufo (geizerito) telkiniai. Jis susidaro aplink mineralinio vandens versmes ar geizerius iš nuosėdų, sukuriančių natūralias kalvas, terasas ar kūgius.
Šiaurrytiniame Rotomahanos ežero gale Naujosios Zelandijos šiaurėje buvo iškilusi „baltoji terasa“, o gretimame paplūdimyje – „rožinė terasa“.
Manoma, kad rausvą atspalvį kai kurioms terasoms suteikdavo spalvotos bakterijų kolonijos, pavyzdžiui, Thermus ruber
Nepriklausomas tyrėjas R.Bunnas proveržį pasiekė 2016 metais, kai Sascha Noldenas iš Nacionalinės Naujosios Zelandijos bibliotekos parodė jam prieš keletą metų aptiktą seną dienoraštį.
Dienoraštis priklausė XIX geologui Ferdinandui von Hochstetteriui, kurį 1859 metais Naujosios Zelandijos vyriausybė pasiuntė ištirti šių salų.
Savo užrašuose F. von Hochstetteris užrašė Rotomahanos ežero, esančio už 20 kilometrų į pietryčius nuo Rotorua miesto Naujosios Zelandijos šiaurėje, kompaso duomenis.
Kadangi tai užfiksuota likus beveik trims dešimtmečiams iki ugnikalnio išsiveržimo, šiame plote kuo aiškiausiai buvo pažymėtos rožinės ir baltos terasos.
Taigi byla baigta? Ne visai, nes šis išsiveržimas ne tik palaidojo vieną iš įspūdingiausių gamtos stebuklų – jis taip stipriai pakeitė kraštovaizdį, kad netgi vietą žymintis X šiandien nebeatitinka tikrosios padėties.
R.Bunnas ir S.Noldenas ėmėsi rekonstruoti F. von Hochstetterio tyrinėto ežero žemėlapį, naudodami vadinamąją tiriamosios kartografijos techniką, dabartinius topografinius žemėlapius lygindami su 1859 metų duomenimis ir, sutapatindami tam tikras geologines struktūras, atsekė labiausiai tikėtiną dabartinę terasų buvimo vietą.
Gal tai skamba kaip gan nesudėtingas užsiėmimas, bet tikrasis procesas toks tikrai nebuvo.
„Per pastaruosius 12 mėnesių teko atlikti 2 500 valandų tyrimų, – sakė R.Bunnas, duodamas interviu Stuff.co.uk. – Esame įsitikinę, kad nustatėme terasų vietų tiksliausiai kaip tik galėjome. Esame arčiau nei buvo bet kas kitas per pastaruosius 130 metų.“
Paskutinis teiginys svarbus – pastaraisiais metais kelios kitos komandos teigė atradusios terasas ir buvo ginčijamasi, ar išsiveržimas šią įdomybę sunaikino visiškai, ar dalis jos išliko.
Remdamiesi savo tyrimais, R.Bunnas teigia sukūręs algoritmą, nurodantį rožinių ir baltų terasų vietą 35 metrų tikslumu.
Jis sako, kad kalbant apie šimtus metrų nusitęsusius objektus, tokio tikslumo pakanka, kad būtų galima juos iškasti.
Šio ploto kasinėjimo sprendimą turi priimti vietinės Tuhourangi genties valdžia, bet R.Bunnas tikisi, kad jeigu jie nuspręs iškasti terasas, dalis jų bus išlaikiusi nepaliestą pirmykštę būseną.
Dar nežinia, ar R.Bunno ir S.Noldeno teiginiai apie terasų vietą ir būseną pasitvirtins, bet tai būtų neįtikėtina.
Kaip sakė R.Bunnas: „Rožinės ir baltos terasos gali iš dalies sugrįžti ir džiuginti Rotorua lankytojus, kaip XIX amžiuje.“
Tyrimas publikuotas „Journal of the Royal Society of New Zealand“.
Pagal Sciencealert.com inf. parengė Vytautas Povilaitis.
