Intelektas – vienas genijaus požymių, tačiau neprivalomas: Charlesas Darwinas vaikystėje, kaip pats prisiminė, buvo laikomas „labai vidutiniu berniuku, gerokai nesiekiančiu visuotinių intelekto standartų“. Albertas Einsteinas mokykloje laikytas kvailu. Bet, palyginus su Thomas Edisonu, tai dar buvo švelnus vertinimas – didįjį išradėją mokytojai laikė protinę negalią turinčiu vaiku.
Kad intelektas nėra pats svarbiausias rodiklis, įrodė ir vienas iš intelekto koeficiento testo autorių Luisas Termanas, kuris XX a. trečiajame dešimtmetyje ėmė stebėti daugiau kaip 1500 Kalifornijos moksleivių, kurių intelekto koeficientas viršijo 140. Mokslininkas teigė, kad tokius žmones jau galima laikyti „beveik genialiais arba genialiais“. Tyrimu siekta nustatyti, kaip šiems vaikams sekasi gyvenime ir palyginti jų pasiekimus su kitų vaikų.
„Tarp tiriamųjų buvo JAV nacionalinės mokslo akademijos narių, politikų, gydytojų, profesorių ir muzikantų. Per 40 metų nuo tyrimo pradžios mokslininkai užfiksavo tūkstančius jų paskelbtų akademinių ataskaitų ir knygų, užregistruotų patentų ir parašytų apsakymų. Tačiau vien įspūdingas intelektas negarantuoja neeilinių pasiekimų. Nepaisant didelio intelekto koeficiento, kai kurie tyrimo dalyviai gana sunkia stūmėsi per gyvenimą. Kelios dešimtys nebaigė aukštojo mokslo studijų. O dalis tiriamųjų, neperkopusių nustatyto genialumo slenksčio, vis dėlto tapo garsiais savo sričių specialistais“, – tyrimą ir jo rezultatus aprašo „National Geographic Lietuva“.
Tad šalia įgimtų gabumų ir genetiškai paveldėtų pranašumų mokslininkai dėlioja kitas genijui būtinas sąlygas – kūrybiškumą, ugdančią aplinką, aistrą ir atkaklumą, produktyvumą.
Kūrybiškumas gimsta dinamiškai sąveikaujant nervų tinklams, kurie vienu metu darniai veikia iš karto keliose smegenų srityse: kairiajame ir dešiniajame pusrutuliuose ir ypač prieškaktinėje žievėje. Ugdanti aplinka gali būti sukurta namuose, mažajam genijui suteikiant visas galimybes tobulintis, arba atskiroje geografinėje erdvėje, kur vieni ypatingai protingi žmonės skatina kitus. Tokių genijų sankaupų tam tikrose vietose pasaulio istorijoje būta ne vienos: Bagdade islamo aukso amžiuje, Kalkutoje per bengalų renesansą, Silicio slėnyje šiandien.
Neginčijamas to įrodymas ir gyvas pavyzdys yra vienu nuostabiausių šių laikų protų matematikos srityje laikomas Australijoje gyvenantis Terence'as Tao. Jis dar ankstyvoje vaikystėje pademonstravo nepaprastą kalbos ir skaičių suvokimą, bet aplinką, kurioje berniukas galėjo tarpti, sukūrė tėvai. Tėvai aprūpino atžalą knygomis, žaislais ir žaidimais, skatino jį savarankiškai žaisti ir mokytis. Tėvas Bilis mano, kad būtent tai paskatino sūnaus originalumą ir gebėjimą spręsti užduotis.
Vaikui pradėjus lankyti mokyklą, tėvai ieškojo pažangių mokymosi galimybių. Būdamas vos septynerių T.Tao pradėjo lankyti gimnazijos lygio pamokas, aštuonerių surinko 760 iš 800 balų mokslo pasiekimų testo matematikos dalyje, sulaukęs 13-os įstojo į universitetą, o 21-erių tapo Kalifornijos universiteto Los Andžele profesoriumi. „Talentas svarbu, – kartą parašė jis savo tinklaraštyje, – bet dar svarbiau tai, kaip žmogus vystosi ir ugdosi.“
Taigi, norint užauginti genijų, prigimtinių gabumų ir ugdančios aplinkos gali nepakakti, jei nėra į priekį varančios motyvacijos ir atkaklumo. Šiomis asmeninėmis savybėmis, kurios paskatino Ch.Darwiną du dešimtmečius tobulinti „Rūšių kilmę“ ir indų matematiką Srinivasą Ramanujaną sukurti tūkstančius formulių, savo darbą grindžia psichologė Angela Duckworth. Ji mano, kad žmones tikslų link gena aistros ir atkaklumo derinys. Psichologė sutinka, kad žmonės talentingi nevienodai, bet kad ir kokia protinga būtų asmenybė, sėkmę labiausiai lemia tvirtybė ir drausmė.
Be to, sėkmė neaplanko iš pirmo karto – tam būtinas produktyvumas. T.Edisonas išrado fonografą ir pirmąją pelno atnešusią elektros lemputę, bet tai buvo vos du iš daugiau kaip tūkstančio jo vardu išduotų patentų.
