Sekant S.Canavero reguliariai pristatomas naujienas atrodo, kad nuo pat idėjos pristatymo mažais žingsniais judama tikslo link. Jau skelbta apie eksperimentus, kurių metu chirurgas naudojo cheminę medžiagą – polietileno glikolį (PEG) pažeistų pelių, žiurkių ir šuns stuburo nervų sujungimui. O pernai S.Canavero paskelbė transplantavęs beždžionės galvą.
Šįkart, kartu su kolega neurochirurgu iš Kinijos Xiaopingu Renu, buvo atlikta serija eksperimentų, kurių metu pelės galva buvo persodinama žiurkei. Techniškai operacijos įgyvendintos sėkmingai, tačiau to negalima pasakyti apie pooperacinį laikotarpį. Kai kurios žiurkės išgyveno po keletą dienų, kitos gaišdavo netrukus po operacijos. Vidutinė gyvenimo trukmė siekė tik 36 valandas.
Tačiau, S.Canavero teigimu, ilgai išlaikyti gyvūnus gyvus nebuvo jo pagrindinis tikslas. Visa tai, ką jis daro, yra tik įrodymų kaupimas ir pasiruošiamieji darbai prieš operaciją su gyvu žmogumi – savanoriu Valerijumi Spiridonovu, kenčiančiu nuo raumenų atrofijos. Neurochirurgo nuomone, šiandieninės chirurginės procedūros ir galimybės jau beveik leidžia tai padaryti.
Tačiau, kaip ir anksčiau, didžioji dalis mokslo ir gydytojų bendruomenės laiko jo uždavinius neįgyvendinamais, o dabartinius rezultatus – metodologiškai silpnais ar net niekiniais ir visiškai nieko neįrodančiais.
Toliau pateikiame tris pagrindinius argumentus, rodančius, kad žmogaus galvos transplantacija šiandien dar nėra įmanoma.
1. Galva negali funkcionuoti pati savaime
Bet kuris organas, vos pašalintas iš organizmo, tik labai ribotą laiką išlieka gyvybingas. Pavyzdžiui, atšaldžius ir naudojant vandeninį druskos tirpalą, gyvybingus ir tinkamus transplantacijai inkstus galima išlaikyti iki 48 val., kepenis – iki 24 val., širdį - viso labo tik 10 valandų.
Tačiau galva – ne organas. Tai – keliolikos organų visuma. Smegenys, akys, ausys ir klausos aparatas, hipofizė ir seilių liaukos, galų gale – oda. Norint transplantuoti galvą, reikia ne tik užtikrinti gausų pagalbinį kraujo tiekimą (dauguma galvoje esančių organų deguonies pokyčiams, mitybinių medžiagų pokyčiams daug jautresni nei, pavyzdžiui, inkstai ar kepenys), bet ir daryti tai nepaprastai greitai.
Kol kas nėra jokių neginčijamų įrodymų, kad tai gali pavykti su žmonėmis. Kaip rodo rezultatai, net ir su gyvūnais ne visada pavyksta.
2. Imuninis atsakas
Kiekvienas žmogus turi savitus pirštų atspaudus. Labai panašiai ir kiekvienas žmogaus organas turi unikalius baltymus, būdingus tik konkrečiam organizmui. Todėl persodinus kokį nors organą recipientas privalo visą savo likusį gyvenimą gerti imuninę sistemą slopinančius vaistus. Persodintas organas jam yra svetimas ir gresia didelė jo atmetimo tikimybė.
Grįžtant prie galvos transplantacijos, galima dar sykį pakartoti: galva – ne organas. Atmetimo rizika transplantuojant galvą - daug didesnė.
3. Stuburo smegenų sujungimas
Jei laikytumėmės nuostatos, kad dabartinės chirurgijos galimybės leidžia prisiūti galvą prie kito kūno (t.y. leidžia kartu susiūti kraujagysles, nervus, minkštuosius audinius), vis vien milžinišku iššūkiu lieka smegenų sujungimas.
Norint, kad organizmas su transplantuota galva būtų fiziškai aktyvus, reikia nugaros smegenis sujungti su galvos smegenimis. Kitu atveju, net ir po sėkmingos transplantacijos, pacientas žemiau kaklo bus paralyžiuotas. Deja, jokių neginčijamų įrodymų, kad įmanoma sujungti nutrauktas smegenis, nėra.
