Atradimas sukėlė sąmyšį paleontologų bendruomenėje

Pirmieji dinozaurai Žemėje atsirado prieš 240–247 mln. metų. Čia jie dominavo maždaug 175 mln. metų, tačiau prieš 65,5 mln. metų įvyko kažkas, dėl ko šie gyvūnai – išskyrus paukštinius dinozaurus – išnyko. Mokslininkai iki šiol nesutaria, dėl kokių konkrečių priežasčių dinozaurai išnyko, tačiau manoma, kad jų išnykimą vis dėlto lėmė dvejopi, trejopi ar net keleriopi veiksniai: asteroido įsirėžimas į Žemę, aktyvių ugnikalnių išmetamų chemikalų poveikis, klimato kaita ir kita.

Nebeegzistuoja tik didieji – klasikiniai – dinozaurai. Daugelio ekspertų įsitikinimu, paukščiai – tai dabartiniai dinozaurų palikuonys. Straipsnio autorė siūlo pagalvoti apie tai, kai kitą kartą gatvėje apspis balandžiai.

Ištyrus fosilijas nustatyta, kad kai kurių labiau išsivysčiusių dinozaurų rūšių atstovai buvo plunksnuoti arba bent turėjo į plunksnas panašią kūno dangą. Tačiau nei skraidyti, nei sklandyti daugelis iš jų veikiausiai negalėjo. Archeopteriksai, kaip ilgą laiką manyta, buvo pirmieji paukščiai, nors šis statusas niekada taip ir neįgijo tvirto pagrindo. Beveik neabejojama, kad jie gebėjo pakilti nuo žemės, tačiau abejojama, ar galėjo įveikti tolimus atstumus. Kaip nurodo K.Gammon, taip teigta 2016 m. Solt Leik Sityje (Jutos valstijoje, JAV) vykusiame Stuburinių paleontologijos draugijos susitikime, pristatant tyrimo, kuris niekada nebuvo publikuotas, medžiagą. Taigi plunksnos šiems į paukščius panašiems gyvūnams buvo veikiau reikalingos tam, kad juos – dar jauniklius – šildytų arba padėtų siųsti tam tikrus signalus aplinkiniams.

Daugelis mano, kad išnykę skraidantieji ropliai, pterozaurai, taip pat priskirtini dinozaurams. Vis dėlto, nors ir artimi dinozaurų giminaičiai, pterozaurai nebuvo dinozaurai. Pterozaurų kaulai – tuščiaviduriai, smegenys ir akys – palyginti didelės, o didžiuliai sparnai – nuaugę išilgai viso kūno ir suaugę su priekinių galūnių pirštais. Šiam būriui priskiriami pterodaktiliai – sudėtinga galvos struktūra išsiskiriantys bedančiai gyvūnai. Pterozaurai, kaip ir daugelis jiems giminingų jūrinių roplių bei kitų sausumos dinozaurų, išnyko prieš 65 mln. metų.

Dinozaurų fosilijas pradėta analizuoti XIX amžiuje. Terminą „dinozauras“ 1842 m. sumanė paleontologas Richardas Owenas – graikiškai deinos reiškia baisus, keliantis baimę, o sauros – driežas, roplys. Atsižvelgdami į dinozaurų dubens kaulų struktūrą, mokslininkai šiuos gyvūnus priskiria vienam iš dviejų būrių: driežadubeniams arba paukščiadubeniams (vis dėlto toks dinozaurų grupavimas šiuo metu yra ginčijamas.

Dauguma geriausiai žinomų dinozaurų – tiranozaurai, deinonichai ir velociraptoriai – priklauso driežadubenių būriui. Šie driežus primenantys dinozaurai pasižymi į priekį atsikišusiu dubeniu, ilgu kaklu, dideliais ir aštriais dantimis, ilgais antraisiais pirštais ir aiškiai nuo kitų pirštų atskirtu pirmuoju pirštu.

Driežadubeniai dinozaurai skirstomi į dvi grupes – keturkojus augalėdžius, vadinamuosius zauropodus, ir dvikojus plėšrūnus, vadinamuosius teropodus (paukščiai yra būtent pastarųjų giminaičiai).

Teropodai vaikščiojo dviem kojomis ir buvo plėšrūs. Šiai grupei priskiriami vieni grėsmingiausių ir geriausiai atpažįstamų dinozaurų – alozaurai ir tiranozaurai.

Mokslininkai negali tvirtai pasakyti, ar tokie iš didžiųjų teropodų kaip giganotozaurai ir spinozaurai medžiojo aktyviai, ar tik dorodavo kitų plėšrūnų paliktus likučius. Remiantis tyrimų duomenimis, kai kurie gyvūnai buvo nenuoseklūs medžiotojai – jie ir patys vaikydavosi grobio, ir misdavo kitų paliktais gyvūnų likučiais. Radus šių dinozaurų kaulų su įkandimų žymėmis, fosilijų medžiotojams iškilo klausimas, ar įmanomas dalykas, kad teropodai praktikavo kanibalizmą. Linkstama manyti, kad teropodai vieni kitų nemedžiojo, tačiau galėjo misti savo rūšies gyvūnų liekanomis.

Zauropodai – ilgagalviai, ilgakakliai ir ilgauodegiai augalėdžiai. Tai vieni didžiausių kada nors sausumoje gyvenusių gyvūnų. Tarp šių švelnaus būdo milžinų pobūriui priskiriamų dinozaurų – apatozaurai, brachiozaurai ir diplodokai.

Paukščiadubeniai dinozaurai, kuriems priskiriami raguotieji ir skiauterėtieji triceratopsai, spygliuotieji stegozaurai ir šarvuotieji ankilozaurai, yra palyginti švelnių manierų augalėdžiai snapuoti gyvūnai.

Būdami mažesni už zauropodus, paukščiadubeniai dinozaurai paprastai gyveno bandomis ir buvo medžiojami didesniųjų dinozaurų. Pasak K.Gammon, įdomu tai, kad šio būrio atstovai savo evoliucijos istorijoje keitė laikyseną iš dvikojų į keturkojus net tris kartus. Mokslininkų nuomone, abi laikysenas jie veikiausiai įvaldė ankstyvuoju savo evoliucijos etapu.

2017 m. paleontologijos pasaulį sukrėtė vienas didis su dinozaurų kilmės medžio struktūra susijęs netikėtumas. Žurnale „Nature“ paskelbto tyrimo išvadose teigiama, kad dinozaurų skirstymas pagal jų dubens kaulų struktūrą yra iš esmės ydingas. Mokslininkų įsitikinimu, teropodai veikiausiai yra artimi paukščiadubenių dinozaurų giminaičiai, tad šios dvi grupės – teropodai ir paukščiadubeniai – sudaro vieną naują bendrą grupę – Ornithoscelida.

Prie tokių išvadų prieita nustačius, kad nemažai teropodams ir paukščiadubeniams dinozaurams būdingų anatominių savybių yra labai panašios. Paaiškėjus, kad naujoji dinozaurų kilmės medžio versija yra teisinga, galbūt pavyktų atsakyti į klausimą, kodėl ir teropodai, ir paukščiadubeniai dinozaurai turi plunksnas, o kiti dinozaurai – neturi.

Vis dėlto ši hipotezė dar turės būti ne sykį patikrinta ir patvirtinta – tik tuomet paleontologų bendruomenė sutiktų ją pripažinti.

Dinozaurų amžiuje nemažai įdomaus vyko ir po vandeniu, pastebi M.Gammon. Vandenyje gyvenę dinozaurai – ichtiozaurai – aptakios formos į tunus ar delfinus panašūs vandenyno plėšrūnai. Ši turtinga jūrinių roplių šeima išnyko juros periodo pabaigoje.

Nepaisant „Juros periodo parko“ franšizės populiarumo, klonuoti dinozaurą būtų be galo sunku, o gal ir apskritai neįmanoma. Kad galėtų klonuoti dinozaurą, mokslininkai turėtų iš kažkur gauti dinozauro DNR, tačiau, turimais duomenimis, išlikusios dinozauro DNR tiesiog nėra (seniausias atrastas ir patvirtintas DNR mėginys priklauso prieš 700 tūkst. metų Kanados teritorijoje gyvenusiam arkliui).

Vis dėlto nėra taip, kad dinozauro organinės medžiagos pavyzdžių apskritai nebūtų. Jų yra. Mokslininkai yra suradę laiko išbandymus atlaikiusių minkštųjų dinozauro audinių iš mezozojaus eros. Tai 80 mln. metų senumo ančiasnapio dinozauro kraujagyslių fragmentai ir 130 mln. metų senumo ankstyvojo paukščio fosilijoje rasti baltymai. Kraujagyslės ir baltymai nėra gyvūnų klonavimui tinkamos medžiagos, nurodo K.Gammon.

Tačiau minties evoliucijos ratą atsukti atgal ir iš viščiuko padaryti dinozaurą vis dar neatsisakoma (autorė primena, kad paukščiai – teropodų palikuonys), nors tai veikiausiai užtruktų.