Tai yra mokslo populiarinimo konkurso darbas. Daugiau informacijos apie konkursą rasite čia.
Vienas populiariausių pavyzdžių galėtų būti Teslos ričių kuriama muzika. Prie pastarosios populiarumo ir žinomumo prisidėjo ir Holivudas, o konkrečiau – filmas „Burtininko mokinys“ („The Sorcerer‘s Aprentice“, rež. Jonas Turteltaubas, 2010 m.). Filmuose dažnai galima pamatyti pritaikant mokslo žinias, tačiau ne taip jau retai pasitaiko, kad mokslinis tikslumas paaukojamas dėl meninės idėjos ir tikrovė pagražinama, kad atrodytų įspūdingiau.
Na, menas turi savų būdų pasiekti tikslus. Galima tik pasidžiaugti, kad mokslas taip pat propaguojamas, integruojamas į menus. Grįžtant prie garsų, kurie išgaunami Teslos ritėmis, – tai garsai, panašūs į garsą, girdimą žaibo iškrovos metu, tik jie pasitelkiami kūrinio melodijai atkartoti. Kadangi Teslos ritėmis galima išgauti keleto aukščių garsus, jos tinka nesudėtingoms melodijoms atkartoti, taip pat jomis galima išgauti garsų atskyrimo (staccato) ir sujungimo (legato) efektą. Teslos ritės nėra instrumentas, tačiau jų pritaikymas muzikiniam tikslui priartina fizikos mokslą prie muzikos ir populiarina abu, taigi nauda dviguba.
XX amžiaus muzikoje pasižymėjo stilių gausa, dideliu permainų tempu, kol galiausiai atskilo atskiros tendencijos, autoriniai bruožai bei individualūs eksperimentai su garsu, nes pokyčiai buvo tokie greiti ir įvairūs, kad nebesiformavo bendresni stiliai. Žvelgiant plačiai, garso įrašymą bei stiprinimą jau galima laikyti muzikos sąsaja su mokslu, o iš to išplaukia išvada, kad visa elektroninė muzika yra tiek pat mokslas, kiek ir muzika. Tačiau elektroninė muzika, sintezatoriai pastūmėjo muzikus bei kompozitorius ieškoti autentiško garso ir dar negirdėto, naujai išgaunamo skambesio.
Šias idėjas įgyvendinti turėjo nauji instrumentai. Juos konstravo patys kompozitoriai, kurie geriausiai žinojo, kokį skambesį nori išgauti, kokių instrumentų kūriniui dar trūksta. Vienas tokių kompozitorių buvo Harry Partchas, išradęs net keletą įdomių muzikos instrumentų.
Skambesiu jie primena jau egzistuojančius instrumentus, mat naudojamos stygos (tokie instrumentai kaip pakaitinė kitara (angl. surrogate kithara), mėlynoji vaivorykštė (angl. blue rainbow)), rezonuojanti medinė dalis ar net vargonų principas (chromelodeonas), tačiau yra ir keletas tikrai įdomiai skambančių egzempliorių. Labiausiai dėmesį patraukia jo stikliniai instrumentai, o šiai temai geriausiai tinka debesų kameros gaubtai (taip, galima sutikti – vertimas netikslus. Originaliai instrumentas vadinamas cloud-chamber bowls). Tai mediniame rėme įtvirtinti ir ant virvių pakabinti gaubtai, gauti išpjovus viršutines ir apatines didelių butelių (apie 60 l talpos), naudotų debesų kameroje (angl. cloud chamber), dalis.
Šis instrumentas labiausiai su mokslu siejamas ne dėl skambesio (be specialių matavimo aparatų kiekvieno gaubto skambėjimo aukštį nustatyti gana sudėtinga), o dėl originalaus, dar paties H.Partcho kurto instrumento istorijos. Jis pavadintas būtent taip, nes instrumento gamybai panaudoti gaubtai buvo paimti iš Kalifornijos universiteto Radiacijos laboratorijos. „Cloud chamber“, arba debesų kamera, buvo naudojama jonizuojančiai radiacijai aptikti. Tai tokia radiacija, kuri turi tiek energijos, kad išlaisvina iš atomų ir molekulių elektronus, taip juos jonizuodama. Taip susidaro subatominės dalelės, kurios juda dideliu greičiu.
Šios dalelės skirstomos į alfa, beta spindulius ir neutronus. Debesų kamera skirta šių dalelių judėjimui aptikti ir stebėti. Kamera, pripildyta vandens ir alkoholio mišinio garų (skirtingi šaltiniai nurodo skirtingą sudėtį, tačiau idealiu atveju patariama naudoti alkoholį, kuo mažiau skiestą vandeniu), per kuriuos keliaudami alfa arba beta spinduliai tampa matomi dėl kondensacijos. Alfa dalelės pasižymi plačiu ir tiesiu paliekamu pėdsaku, o beta dalelių kelio žymė plonesnė, su nuokrypiais. Debesų kameroje galima stebėti šių dalelių judėjimą, mat jos palieka šviesų pėdsaką, panašų į lėktuvo danguje paliekamą baltą ruožą.
Debesų kameros plačiai mokslui naudotos iki XX a. vidurio. Vėliau, radioaktyviųjų dalelių stebėjimui ėmus naudoti burbulines kameras, debesų kameros neteko populiarumo, laboratorijose jos imtos ardyti. Ir čia pasirodė H.Partchas, susirinko panaudotą stiklinę tarą ir iš jos pagamino nežemiškai skambantį instrumentą.
Originalus instrumentas neišliko, nes dėl materijos specifikos jį transportuoti ar net naudoti ilgą laiką nesaugant yra sudėtinga – trumpiau tariant, stiklas dūžta. Pirmasis instrumentas sudužo, o vėliau gamintieji jau buvo tolimi jo giminaičiai, nes vienintelis šaltinis, iš kurio bandyta atkurti vienetinį autorinį instrumentą, buvo ne itin tikslūs užrašai.
Visa šio instrumento istorija susipynusi su fizikos mokslu, nes ir sukurti, ir atkurti jį prireikė mokslinių žinių bei tikslių skaičiavimų, kad instrumentas skambėtų ir derėtų. Panašių bandymų sukurti naujus muzikos instrumentus netrūksta ir šiais laikais. Mechanikos mokslas pasitelkiamas švedų grupės „Wintergatan“ kuriamuose instrumentuose. Pirmiausia pasirodė vaizdo įrašai su užfiksuota veikiančia pačių sukonstruota rutuliukų mašina. Tai instrumentas, primenantis orkestrą dėžėje.
Pagrindinis principas yra metalinių rutuliukų cirkuliacija. Krisdami iš aukštai jie užgauna numatytas instrumento vietas ir taip sukuria norimus garsus. Tada jie į vandens malūną panašiu ratu užkyla ir vėl krinta žemyn, tad kol atlikėjas suka ratą ir vyksta cirkuliacija, tol rutuliukais galima groti.
Rutuliukų instrumente sukonstruoti keli instrumentai – vibrafonas, bosinė gitara, cimbolai, keletas mušamųjų iš būgnų rinkinio, kokiais grojama ir per roko koncertus. O dar ši grupė naudoja vieną savo išrastą instrumentą, pavadintą muzikos dėžute (angl. music box), ir ją derina su plačiau naudojamais instrumentais. Tokie eksperimentai pagyvina ir muzikos kūrimo, ir atlikimo procesus, įneša naujo skambesio į jau visko girdėjusio melomano grojaraštį.
Dar vienas įdomus, labiau mokslinis nei muzikinis Aistės Noreikaitės išradimas yra pojūčių šalmas. Šis išradimas šliejasi prie biomokslų ir neuromokslų, tačiau tai tik dar labiau intriguoja.
Šio šalmo veikimo principas – EEG (elektroencefalografas). Tai prietaisas, nuskaitantis šalmo dėvėtojo smegenų bangas, o šalmo tikslas yra paversti gautus duomenis garsais. Atsižvelgiant į tai, kurios iš penkių smegenų bangų būsenų yra šalmą dėvintis žmogus, skleidžiamas atitinkamai suprogramuotas garsas, pavyzdžiui, žmogui susikaupus girdimas garsas pasidaro ritmingas. Kintant smegenų bangoms, keičiasi ir garsas.
Pavyzdžių galima rasti ir daugiau, bet svarbiausia pagrindinė mintis. Šalmo kūrėja A.Noreikaitė teigia ir pati besidominti muzikos bei mokslo sričių sąlyčio taškais. Tai tik įrodo, kad tarpdiscipliniškumas tampa vis aktualesne tendencija. Amžių amžius žvelgus į skirtumus galbūt jau laikas intensyviau paieškoti menų ir mokslų panašumų?
Pradžia gera, o ką dar gali išrasti mūsų, žmonių, kūrybingieji protai?
