Tai yra mokslo populiarinimo konkurso darbas. Daugiau informacijos apie konkursą rasite čia.
Tai pasufleruoti gali aplink augančios augalų rūšys. Daržinei žliūgei subrandinti sėklas užtenka vos keturiasdešimties dienų – grįžę po atostogų, neravėtame darže pirmiausiai ją ir pastebime. Išvažiavę ilgesnėms atostogoms, rasime ir daugiau nekviestų svečių – po 6-7 savaičių sėklas išbarstys blakstienotoji galinsoga, o jei aplink jau mėlynuoja rugiagėlės – bent prieš metus čia dar buvo javų laukas.
Toks procesas, kai vienos bendrijos tam tikra tvarka, bėgant laikui, keičia viena kitą, vadinamas sukcesija. Štai mes gyvename vidutinio klimato juostoje – čia galutinė sukcesijos stotelė (klimatinis klimaksas) yra miškas. Neprižiūrimi laukai užželia pievomis, o nešienaujamos pievos apauga medeliais. Netgi ežerai ilgainiui uždumblėja arba apauga liūnu, ir po truputį virsta mišku.
Tačiau miške ar pievoje susikaupus per daug nesuskaidytų augalų liekanų, arba dirvodaros metu susidarius vandeniui nepralaidžiam sluoksniui, taip pat per greitai užželiant ežerui, sukcesija gali pakrypti kita linkme ir sukurti pelkę. Pakitus drėgmės režimui, pasikeičia ir divožemio aeracija, silpsta mikroorganizmų veikla, todėl nuokritos, užuot suirusios, ima virsti durpėmis.
Pelkėje labai mažai skaidytojų yra ne tik dėl mažo deguonies kiekio, bet ir todėl, kad jų vanduo labai rūgštus. Net 10 – 30 % kiminų (pelkėje augančių samanų) sauso svorio sudaro uroninės rūgštys. Todėl kiminai mažina (rūgština) ir kitų skysčių pH – jei į juos patenka. Žmogaus kraujo pH yra apie 7,4, o toks pH yra optimalus daugeliui patogenų. Jei pH pakinta, patogenų aktyvumas silpsta. Tuo tarpu aukštapelkėje pH būna lygus 3 – 4, žemapelkėje lygus 4 – 7.
Per pirmąjį pasaulinį karą kiminai buvo naudojami gaminant tvarsčius ne tik dėl didelio skysčių sugeriamumo, bet ir dėl šių antiseptinių savybių. Dėl tų pačių savybių senovėje Skandinavijoje kiminai buvo naudojami greitai gendančiai žuviai išsaugoti.
Patekę į pelkę, nesuyra ir gyvų padarų kūnai. Seniausi pelkėje rasti palaikai yra datuojami 8000m. pr. Kr, tai – Koelbjergo moteris, tiksliau – jos kaulai. Geriausiai ištirtas yra Tolundo žmogus – pelkėje užsikonservavę išliko ne tik jo audiniai ir dalis drabužių, bet netgi pirštų antspaudų raštas! Lietuvoje, Kuršėnuose, durpyne (buvusioje pelkėje) buvo rastas šiaurinio elnio ragas. Dabar Lietuvoje gyvena tik taurieji elniai, išstūmę šiaurinius atšilus klimatui.
Kartais atrodo, kad laikas pelkėje amžiams sustoja ne tik čia užsilikusioms senienoms, bet ir gyvybei.
Čia auga miniatiūrinės pušaitės, kurios auga apie šimtą metų, ir, regis niekados neužaugs: aukštapelkės centre auganti (Pinus sylvestris f. Pumila) gali visai neturėti bešakio kamieno, o vos 1-3 m aukščio teišaugančios pušaitės (Pinus sylvestris f. wilkomii) apatinės besidriekiančios šakos kartais būna ilgesnės už ją pačią. Kiek dažnesnės yra Pinus sylvestris f. litwinovii, kurias aptiksime pelkių plynraisčiuose, užaugusias 1 – 6m. Taip pat čia užtinkama ir gyvų praeities liudininkų – tundros augalų (šaltojo periodo reliktų), tokių kaip beržas keružis ar pelkinis vikšris. Yra ir nereliktinių, bet ties arealo riba augančių ir tik Šiaurės, Rytų ar Vakarų Lietuvos pelkėse užtinkamų mūsų šalyje riboto geografinio paplitimo augalų.
Nepatyrusį keliautoją pelkė gali ne juokais išgąsdinti ir dėl fizinių jose vykstančių procesų. Carlas Albertas Weberis 1902m. išleistoje monografijoje aprašo Aukštumaloje stebėtą įdomų reiškinį, vadinamą oro katėmis („de Wädderkatten“). Šio reiškinio metu dėl skirtingai įšilusių oro srovių susidaro miražai, ir už pelkės matomi bažnyčių bokštai, medžiai ir kiti objektai – matomi tai vos išlindę, tai iškilę daugiau nei įprastai. Savomis akimis pamačius, kaip prasmenga gimtas kaimas, ne vienas suabejotų savo buvimo vieta ir laiku. O galbūt – ir sveiku protu.
Pelkės yra paslaptingos ir savotiškos mūsų krašto buveinės. Tik čia aptiksime vien kvapu galvą ne juokais apsukančius gailius ir lietuviškus vabzdžiaėdžius augalus saulašares – čia vyrauja specifinis mikroklimatas ir tik pelkėms būdingi biologiniai procesai. Šie procesai mums leidžia „pakeliauti laiku“.
Galbūt todėl kaip tik pelkėse ir „aptinkame“ tiek daug pasakų būtybių ir kitokių monų.
