Plonų vandenyno plutos plokščių viena pusė nuolat storėja, o kita – grimzta į mantiją. Dėl šio proceso – subdukcijos – pamažu juda kontinentų plokštės, kyla kalnai, atsiranda salos ir aktyvaus vulkanizmo sritys. Tačiau subdukcija ir „ištrina“ Žemės vandenynų geologinės istorijos pėdsakus, išnykstančius išlydytos mantijos storymėje.
Tačiau, naudojant šiuolaikinius geologijos metodus, analizuojant seismines bangas, per mantiją sklindančias tarsi rentgeno spinduliai per žmogaus kūną, galima „pažvelgti“ ir į tokią gelmę. Šis tyrimo metodas paremtas seisminių bangų greičio kitimu, joms pereinant skirtingų savybių medžiagą: tvirtomis uolienomis jos sklinda greičiau. Pastarųjų metų patobulinimai suteikia galimybę išvysti senovės plokščių liekanas, dreifuojančias beveik iki 3 km gylio.
Gruodžio mėnesį įvyksiančiame Amerikos geofizikų sąjungos („American Geophysical Union“, AGU) susitikime mokslininkų iš Nyderlandų komanda turėtų pristatyti globalų katalogą – atlasą, kuriame aprašyti šimtai tokių plokščių, jų matmenys, amžius, atitinkami geologiniai duomenys ir publikacijos. Šiame „požemių atlase“ yra informacija, kuria remiantis galima iš dalies rekonstruoti senovės okeanų formą ir išsidėstymą, o taip pat aktyvaus vulkanizmo sričių ir kalnų, išsidėsčiusių okeaninių plokščių paribiuose.
Pavyzdžiui, neseniai atkurta >50 mln. metų Filipinų jūros istorija. Geologai atsekė 28 atskirų plokščių judėjimą tolimoje praeityje ir aptiko iki šiol nežinotą plokštę, o taip pat parodė, kad viena iš jų, panirusi į mantiją, sukūrė didelius įtempimus ir pagimdė grandinę ugnikalnių, kurių veiklos pėdsakai dabar matomi Japonijos pietinės dalies ir Rytų Kinijos jūros geologijoje.
Kitas panašus darbas parodė, kad Šiaurės Amerikos vakarinės pakrantės kalnai, taip pat ir Uolėtieji, susidarė prieš 50–200 mln. metų dėl kelių okeaninių plokščių nugrimzdimo po kontinentine.
Mokslininkai įsitikinę, kad naujasis globalus „požemio atlasas“ parodys ir kitų Žemės regionų senovės istoriją.
