Viskas prasidėjo nuo to, kad D.Rowley su kolegomis analizavo milijonus metų trunkantį Indijos ir Eurazijos tektoninių plokščių susidūrimą. Šie du stambūs tektoninių plokščių gabalai vienas į kitą spaudžiasi jau 60 mln. metų ir dėl jų susispaudimo iškilo Himalajų kalnai.
Tyrimo metu mokslininkai derino duomenis iš įvairiausių šaltinių ir skaičiavo pirminį tektoninių plokščių dydį iki jų susidūrimo. Paaiškėjo keisti dalykai – skaičiavimai rodė, kad kažkur pranyko pusė pradinės Indijos ir Eurazijos masės.
Stulbinantys rezultatai gauti net ir įvertinus tuos tektoninių plokščių gabalus, iš kurių susiformavo Himalajai ir tas perteklines šių plokščių dalis, iš kurių susiformavo Pietryčių Azija. Įvertintos net ir dėl milijonų metų erozijos po vandeniu sudūlėjusios tektoninių plokščių dalys, tačiau vistiek pritrūko milžiniško kiekio sausumos.
Visi mokslininkų skaičiavimai publikuoti leidinyje „Nature Geoscience“.
Pritaikę turimas geologijos mokslo žinias, D.Rowley su kolegomis niekaip nesugebėjo paaiškinti tokių keistų skaičiavimo rezultatų. Tuomet gimė netikėta ir dabartinei geologijai prieštaraujanti išvada, kurią Čikagos universiteto geofizikos doktorantė Miquela Ingalls apibendrina taip: „Jeigu tikrai įvertinome visus įmanomus vyksmus Žemės paviršiuje, lieka daryti išvadą, kad likusioji masės dalis nugrimzdo į mantiją.“
Jei nesidomite geologija, tai tokia hipotezė pasirodys visai logiška ir joje nebus nieko keisto – nugrimzdo tai nugrimzdo, mat ją velniai. Tačiau iki šiol buvo įprasta manyti, kad tektoninės plokštės, sudarančios mūsų planetos žemynus, yra tarsi plūduriuojantys plaustai ir į skystą vidurinį planetos sluoksnį, mantiją, niekada nepaneria.
Vertėtų paaiškinti skirtumus tarp vandenyninių ir žemyninių plokščių. Mokslininkai jau senai nustatė, kad į mantiją gali patekti tankesnė vandenyninė plokščių dalis. Tai nuolatos vyksta subdukcijos zonose, kur veikiant milžiniškoms jėgoms viena tektoninė plokštė grūdama po kita. Kur kas tankesnė vandenyninė plokštė palenda po mažesnio tankio žemynine plokšte ir pamažu smenga gilyn, kol toliausiai išsikišusi vandenyninės plokštės dalis ištirpsta bei susimaišo su mantija.
Tačiau tokie dalykai niekada neturėtų vykti su žemynine plokšte: pagal ligšiolines geologijos žinias, ji yra tokio plūdrumo, kad elgiasi kaip guminis plaustas – kad ir kiek aplinkinis poveikis begrūstų gilyn į mantiją, vistiek iššoks atgal į viršų.
Bet dabartiniai skaičiavimai rodo, kad žemyninių plokščių dalis taip pat sėkmingai gali panirti į mantiją ir joje ištirpti.
„Iki šiol manyta, kad mantijų ir žemyninių plokščių sąveika yra labai silpna. Tačiau dabartiniai skaičiavimai rodo, kad bent jau tam tikromis sąlygomis tai nėra tiesa“, – apibendrina tyrimo vadovas Davidas Rowley.
Naujas požiūris į šiuos procesus leistų paaiškinti ir kitas geologijos mįsles, bet pirmiausia mokslo bendruomenė turi nuspręsti, ar tikrai ši hipotezė yra teisinga.
