Gyvačių karalystė nebūtų atrasta, jei ne archeologų – senuose, džiunglių augalija apžėlusiuose akmenyse įžvelgusių vos matomus ženklus – pastabumas, leidęs pamatyti tai, kas buvo nematoma.
Apie tai, ką iš atskirų detalių sudėliojus majų imperijos istoriją atskleidė šis atradimas, pasakojama žurnale „National Geographic Lietuva“.
Šiaurinėje Gvatemalos dalyje prie Meksikos sienos esančiu senoviniu Holmulo miestu archeologai nesidomėjo, kol jame 2000 m. pasirodė archeologas Fransiskas Estrada-Belis. Tiesa, ir jis čia neieškojo nieko ypatinga.
Vienas pirmųjų jo radinių buvo pastatas, kuriame išliko aptrupėjusi freska, vaizduojanti į atokų kraštą išsirengusius karius. Keista pasirodė tai, kad kai kurios piešinio dalys buvo nuniokotos, atrodo, pačių majų, lyg jie būtų siekę ištrinti pavaizduotą istoriją. Archeologas ėmė kasinėti kelias gretimas piramides, kol 2013 m. virš įėjimo į senovinį kapą pamatė nepaprastai gerai išsilaikiusį 8 metrų ilgio frizą.
„Tinko frizai labai reti ir trapūs. Šiame buvo pavaizduoti trys vyrai, tarp jų Holmulo karalius, kylantis iš keistų pabaisų nasrų. Juos supo požemio pabaisos, o per visą frizą rangėsi dvi milžiniškos plunksnuotos gyvatės. F.Estrada-Belis apačioje pastebėjo įrašus. Priklaupęs pamatė rašmenų, vadinamųjų glifų, juostą, kurioje buvo išvardyti Holmulo karaliai. Ties viduriu archeologas rado glifą, kuris neabejotinai taps svarbiausiu jo karjeros radiniu – besišypsančią gyvatę“, – rašoma žurnale „National Geographic Lietuva“.
Šį atradimą sujungus su kitomis majų imperijos istorijos detalėmis buvo atskleista ir sudėliota kone šimtmečio majų imperijos istorijos dalis, kuri iki šiol buvo tik tamsi dėmė. Prieš 40 metų Gyvačių karaliai tebuvo gandas. Šiandien žinome, kad Gyvačių karalystė buvo lyg juodoji bedugnė: ji traukė prie savęs visus aplinkinius miestus, o Gyvačių dinastija valdė visų laikų didžiausią ir įtakingiausią majų karalystę.
Nors kol kas vis dar nežinoma, iš kur atsirado Gyvačių dinastija, tačiau aišku, kad jos karaliai kūrė sąjungas su didžiausiais miestais rytuose, užkariavo pietinius kaimynus ir prekiavo su šiaurinių vietovių gyventojais. Dinastija buvo stipri, galinga ir įtakinga, tačiau ji taip pat žlugo.
Mokslininkai spėja, kad Gyvačių dinastijos įtaka žlugo mirus įtakingam karaliui Juknoomui Čeenui, iš kurio valdymą perėmė jo sūnus Ugninė Letena. Jis nė iš tolo neprilygo tėvui, o paskutiniu lašu, Gyvačių dinastiją atvedusiu prie žlugimo, tapo Gyvačių pralaimėjimas prieš Tikalio miestą – pagrindinį priešą.
Kas tiksliai nutiko tą 695 m. rugpjūčio dieną, nežinoma, tačiau aišku, kad Gyvatės pralaimėjo. Po kelerių metų Ugninė Letena mirė, o drauge žlugo svajonės ir apie Gyvačių imperiją.
