Tikrą istoriją apie Lenino nelaidojimą, atsidūrimą mauzoliejuje, balzamavimą, kūno priežiūrą, dvigubą gyvenimą po mirties ir dabartinę jo būklę savo paskaitoje, kurią skaitė Maskvoje, atskleidė Berkeley universiteto Kalifornijoje (JAV) profesorius, antropologas Aleksandras Jurkačius. Būtent pagal tą paskaitą, kurios ištraukas pateikė portalas lenta.ru, ir parengtas šis straipsnis.
Viskas prasidėjo nuo itin šaltos žiemos
Gal tyčia, o gal ir per neapsižiūrėjimą pasaulį paskandinęs raudonajame purve dėdulė Vladimiras Iljičius Uljanovas, pravarde Leninas, mirė 1924 m. sausio 21 d. Tai, kad iš pradžių niekas neketino jo kūno paversti amžina mumija, išduoda kūno skrodimą ir laikiną balzamavimą atlikusio profesoriaus Aleksejaus Abrikosovo žodžiai.
Vėliau jis pripažino, kad jei būtų įtaręs apie planus kūną saugoti kuo ilgiau, nebūtų skrodimo metu perpjovęs arterijų ir stambiųjų venų, nes jomis patogiau suleisti balzamuojamojo skysčio į visas kūno dalis. Taigi tuo metu planuota, kad Lenino kūnas laikinai sukaltame mediniame mauzoliejuje Maskvos Raudonojoje aikštėje gulės 20 dienų, kol dėkingas proletariatas plūs atsisveikinti su savo vadu.
Ta žiema Maskvoje pasitaikė itin šalta – beveik nuolat buvo 28 laipsniai šalčio, žmonės plūdo nesustodami, tad nutarta laidotuves kiek atidėti. Kas tris dienas kūną apžiūrėdavo komisija, irimo požymių nebuvo, tad toks paradas ir tęsėsi iki pat kovo. Tik tuomet pasirodė pirmieji kūno irimo požymiai.
Tačiau tiek laiko pakako, kad partijos vadovybė baigtų ginčus ir įveiktų tuos netikėlius, kurie manė, jog Lenino virtimas amžina mumija prilygs naujos religijos ir šventųjų palaikų kūrimui, o tai prieštarautų komunistų idealams. Galiausiai kovo 5 d. apsispręsta: mėginsime išsaugoti, bet nelabai žinome kaip, tad niekam nieko nežadėsime.
Ir partiją nuo amžinų ginčų, ir Leniną nuo greito supuvimo išgelbėjo profesorius iš Charkovo Vladimiras Vorobjovas ir biologas biochemikas Borisas Zbarskis. Jie pasiūlė eksperimentinį balzamavimo metodą ir baigiantis 1924 m. kovui buvo nutarta jį išbandyti.
Leninas nesuiro, bet ar ten jis?
Dviejų mokslininkų pasiūlyta procedūra neturėjo analogo pasaulyje, todėl jie toli gražu nebuvo tikri, kad pavyks. Keturis mėnesius jie dirbo tiesiai mauzoliejuje įkurtoje laboratorijoje, daugelį procedūrų teko sugalvoti ir tobulinti vietoje, tačiau baigiantis 1924 m. liepai V.Vorobjovas ir B.Zbarskis partijos vadovybei pranešė – darbas baigtas, jiems pavyko.
Jei kūnas bus toliau apdorojamas ir balzamuojamas pagal jų parengtą metodą, didžiulė tikimybė, kad jis išliks nepakitęs gana ilgą laiką. Tiesa, komisijos paklaustas, kiek galima tikėtis išsaugoti Lenino kūną nesuirusį, V.Vorobjovas atkirto: „Į šį klausimą leisiu sau neatsakyti.“
Nuo to laiko jau 92 metus mauzoliejuje veikia Lenino laboratorija, kuri nuolat palaiko kūno būklę. Nuo to laiko sklinda ir gandai, kad ten guli vaisai ne tas kūnas.
Pirmieji gandai, kad Leninas pakeistas vaškine figūra, Maskvoje pradėjo sklisti iškart atidarius mauzoliejų 1924-ųjų vasarą. Jie įkyriai nenutilo net prie Stalino, kai tokios kalbos galėjo baigtis tiesiog asmeninio kūno netekimu. Štai 1930 m. jauna maskvietė rašė GPU skundą, kad jos pažįstama asmeninio pokalbio metu pareiškė, jog mauzoliejuje guli vaškinė lėlė.
Gandus kartojo ir užsienio spauda. Dėl to ketvirtojo dešimtmečio viduryje sovietai netgi pasikvietė kelis užsienio žurnalistus į mauzoliejų, kur specialiai jiems buvo atidarytas stiklinis sarkofagas.
Tarp pakviestųjų buvo ir komunistus dievinęs, badą Ukrainoje neigęs JAV žurnalistas Louisas Fischeris, kuris vėliau aprašė savo įspūdžius. Jis rašė, kad Borisas Zbarskis – tas pats balzamavimo metodo išradėjas – atvėrė hermetinį sarkofagą, suėmė Leniną už nosies ir pasukiojo jo galvą į kairę ir į dešinę, taip parodydamas, jog tai ne vaškinė figūra.
Subyrėjus sovietams vėl ėmė sklisti gandai apie lėlę vietoj Lenino. Laikraščiai rašė, kad buvo keli kūnai, kuriais keitė suirusį originalą, kad ten dirbtinė lėlė ir t.t.
„Aš dirbu mauzoliejuje 18 metų ir tiksliai žinau, kad kūnas išliko puikios būklės. Visi tie gandai ir išsigalvojimai apie dirbtinę lėlę ar apie tai, kad iš kūno liko tik veidas bei rankos, neturi nieko bendra su tikrove“, – mėgino ginčytis su gandų skleidėjais pirmojo balzamuotojo sūnus Ilja Zbarskis.
Juo nelabai kas tikėjo. Ir nenuostabu. Nes išties tai, kas guli mauzoliejuje, ir nėra visiškai Leninas. Nors tuo pat metu – tai jis.
Leninas gyvas, vis gyvesnis, bet… jo mažiau
2008 m. Rusijos Dūmos deputatas Vladimiras Medinskis, neigdamas Lenino mauzoliejuje tikrumą, pataikė beveik į dešimtuką:
„Neapsigaudinėkite iliuzijomis, kad tai, kas guli mauzoliejuje, yra Leninas. Ten liko gal 10 proc. realaus jo kūno.“
Nutarę patikrinti šį faktą žurnalistai tiesiog apskaičiavo, kad balzamavimo metu buvo pašalinti lavono vidaus organai, kūno skysčiai pakeisti balzamuojamuoju tirpalu, ir gavo labai aiškų skaičių – 23 proc. realaus Lenino kūno.
Tačiau iš tikro jo netgi dar mažiau. Mat 92 metus Lenino laboratorijoje dirbantys mokslininkai kėlė sau labai konkretų tikslą – išsaugoti kuo tikslesnę realią dinaminę kūno formą. Svoris, spalva, išvaizda, odos elastingumas ir sąnarių lankstumas turėjo išlikti nepakitę.
Net šiuo metu visi Lenino kūno sąnariai lankstosi, liemuo ir kaklas – sukiojasi. Jis nevirto išdžiūvusia mumija, ir tam prireikė daugybės unikalių procedūrų, kurios taikomos nuolat. Jų metu kai kurios biologinės dalys keičiamos dirbtinėmis, tas procesas vyksta lėtai, bet nuolat, tad grynai biologine prasme šiuo metu sarkofage gulintį kūną gal jau ir galima vadinti kopija.
Kol gyvavo Sovietų Sąjunga, speciali medikų, biologų bei partijos atstovų komisija reguliariai tikrindavo Lenino kūno būklę. Jie tikrino odos dėmes, raukšles, skysčių pusiausvyrą vidaus audiniuose, odos elastingumą, sąnarių lankstumą ir cheminę balzamuojamojo tirpalo sudėtį. Aptiktas nors koks nukrypimas tuoj pat būdavo taisomas. Net kaulai būdavo papildomi kalciu.
Tų komisijų ataskaitos išduoda, kad, jų požiūriu, kūno būklė bėgant laikui netgi gerėjo. Tačiau viskas vyko itin slaptai, lankytojai matė tik Lenino galvą ir rankas – kitų kūno dalių nematė niekas, išskyrus kelis išrinktuosius (tikra sovietinė privilegija – pamatyti nuogą lavoną), o atliekamos procedūros buvo įslaptintos.
Puikios sąlygos sklisti gandams. Ir jie turi pagrindo – kaip ir komunizmo šmėkla, proletariato vado kūnas virto lavonu, kurio niekaip nesugebama palaidoti, tačiau labai jau daug reikia dirbtinių dalių, kad jis neprasmirstų.
Tikras puvėsis
Didžiausia Lenino lavono nepuvimo bėda yra ta, kad jis vis dar pūdo visą valstybę. Dėl kažkokių protu nesuvokiamų priežasčių subyrėjus komunizmui Lenino kūnas nebuvo palaidotas, mauzoliejus nebuvo uždarytas ir per 25 metus taip ir nebuvo priimtas joks sprendimas, ką su šiuo nuvainikuotu šventuoju daryti.
Lenino laboratorijos finansavimas, tiesa, gerokai sumažėjo. Tačiau ji toliau dirba, o lavonas besilankančiuosius Maskvoje vis dar traukia labiau negu bet kokia kita absurdo meno paroda. Ir akivaizdu, kad kol vieną šlykščiausių nusikalstamų kartelių XX a. įkūręs žmogus gulės šalies sostinėje, o ant jo sarkofago sulipę tos šalies vadai stebės jiems pavaldžios karo technikos paradus, pasaulis nebus saugus.
Ir vėl kaip pasakoje – užkonservuoti demonai turi savybę prisikelti. Net jei ir liko tik 23 proc. originalaus kūno.
