Jau seniau surinkti faktai rodo: kas penktas infarktą išgyvenęs pacientas nubudęs po klinikinės mirties pasakojo apie patirtus mistinius išgyvenimus. Vieni sakė, kad pakilę skraidė virš medikų gaivinamo savo kūno, kitus šviesa kvietė kilti aukštyn pas seniai mirusius artimuosius, treti jautė palaimą, o ketvirtiems prieš akis prabėgo visas jų gyvenimas..
Viena moteris, kurią koma ištiko besilaukiančią, nubudusi pasakojo, kad vėl sutiko kažkada karštai mylėtą vyrą.
„Jis žuvo lėktuvo katastrofoje, bet aš mačiau jį visiškai sveiką. Vaizdas buvo labai ryškus ir gyvas – giedras mėlynas dangus ir mus jungiantis ryškus šviesos spindulys“, – dalijosi atsiminimais iš anapus moteriškė.
Ar tai prisilietimas prie pomirtinio pasaulio? Įrodymas, kad gyvensime po mirties? Deja, mokslininkai linkę manyti, kad išgyvenusių klinikinę mirtį žmonių potyriai greičiausiai buvo sukurti jų smegenų.
Steveno Laureyso tyrėjų komanda iš Lježo universiteto (Belgija) detaliai išanalizavo bent 400 grįžusiųjų iš anapilio pasakojimų ir pastebėjo tam tikrų dėsningumų.
Pirmiausia, nesvarbu kokiai kultūrai priklausė ar kokį tikėjimą išpažino patyrę klinikinę mirtį žmonės, jų „kelionės“ dažniausiai buvo labai panašios. Tai verčia manyti, kad vizijoms įtaką daro žmogaus smegenų biologija, jos neturi nieko bendra su religija.
Be to, paaiškėjo, kad šį fenomeną patiria ne tik gulintieji mirties patale. S.Laureysas rado alpinistų pasakojimų apie labai panašų sielos atitrūkimo pojūtį ilgo laisvo kritimo metu. Yra ir pilotų pranešimų, kuriuose jie nurodo, kad jautėsi lyg skrietų šalia lėktuvo stebėdami jį iš šalies.
O garsus naras iš Prancūzijos Guilaume Nery, kuris po vandeniu gali išbūti nekvėpavęs iki 7 minučių, pasakojo pasiekęs 120 m gylį ir nardęs ten su undinėmis bei regėjęs kitas haliucinacijas. Jo istorija belgų neurologą S.Laureysą galutinai įtikino, kad pojūčius iš anapus gali sukelti fizinis poveikis kūnui.
„Pasakojimai apie klinikinės mirties metu patirtus regėjimus mus nuolat pasiekia iš visų pasaulio kampelių. Todėl galime išskirti tuos reiškinius jungiančius veiksnius ir pamėginti išsiaiškinti, kas juos sukelia“, – sakė mokslininkas iš Lježo universiteto.
Visus atvejus vienija du bendri aspektai. Tai ekstremalios, gyvybei pavojų keliančios aplinkybės ir staigus kraujotakos sutrikimas, dėl kurio smarkiai pakinta smegenų gaunamo deguonies kiekis.
Daktaras S.Laureysas nustatė, kad panašų potyrį įmanoma sukelti hiperaktyviai kvėpuojant ir tuo pat metu staigiai keičiant savo kūno pozas. Vienas jo tyrėjų tai išmėgino ir tvirtina pamatęs šviesą tunelio gale.
Tyrėjai savo atradimais pasidalijo „The National Geographic“ televizijos kanalo sukurtame dokumentiniame filme „Grįžę iš mirusiųjų“. Ten jie parodė, kaip smegenų skeneriai ir kiti magnetinį lauką kuriantys įrenginiai, nukreipti į momeninės bei smilkininės smegenų skilčių susijungimo vietą, gali sukelti panašius pojūčius.
Taigi surinkta įrodymų, kad ligi šiol tik su klinikine mirtimi sietas vizijas gali sukelti laisvas kritimas, jas galima patirti automobilio avarijos metu, panėrus giliai po vandeniu, nualpus ar paveikus smegenis magnetiniu lauku.
„Radome įrodymų, kad net praradusių sąmonę ar ištiktų komos žmonių smegenų neuronai gyvena labai aktyvų gyvenimą“, – sako daktaras S.Laureysas.
Deja, tas gyvenimas vyksta tik tol, kol ateina tikroji mirtis. Tad su pomirtiniu pasauliu visi tie potyriai neturi nieko bendra.
