Donoras aprūpintų vaiko mitochondrijas – mažus organoidus, kurie yra daugumoje ląstelių ir vykdo energijos (ATP) sintezę, kuri gyvybiškai svarbi kiekviename organizme vykstančiam procesui. Mitochondrijų disfunkcija lemia sekinančias ligas ir ankstyvą mirtį, nes audiniai nėra aprūpinami pakankamu energijos kiekiu. Mitochondrijų donorystė padėtų pakeisti ydingas mitochondrijas sveikomis, skelbia „The Economist“.
Carloso III širdies ir kraujagyslių tyrimų centre mokslininkas Jose Antonio Enriquezas su kolegomis atliko bandymus su pelėmis.
Kol graužikai buvo maži, pasireiškė tik keli skirtumai tarp modifikuotų ir nemodifikuotų gyvūnų.
Bet, suėjus pusei pelių gyvenimo trukmės, t.y. vieneriems metams, skirtumai tapo akivaizdūs. Modifikuotos pelės priaugo mažiau svorio, nepaisant vienodo mitybos režimo. Jų insulino kiekis mažiau svyravo ilgai nevalgius, šie rezultatai iliustravo, kad graužikai buvo labiau atsparūs diabetui. Gyvūnų raumenų būklė blogėjo lėčiau laikui bėgant. Galiausiai, pelių telomeros – apsauginės struktūros, esančios chromosomų galuose, kurios su amžiumi trumpėja – išliko ilgesnės didesnį laikotarpį.
Bendras visų bandymų rezultatas – modifikuotos pelės gyveno ilgiau. Jų vidutinė gyvenimo trukmė buvo maždaug penktadaliu ilgesnė nei nemodifikuotų pelių.
Nors dar nėra aišku, kaip būtų galima panaudoti šį atradimą, J.A.Enriquezo teigimu, hormezės sąvoka gali pateikti paaiškinimą. Hormezė – tai reiškinys, kai mažos dozės bet kokios žalingos medžiagos gali turėti stimuliuojantį ar teigiamą poveikį gyvūnui, aktyvuodamos ląstelinį atstatymo mechanizmą.
Tačiau būtų naivu teigti, kad mitochondrijų donorystės turėtų tokį patį teigiamą poveikį žmonėms. Vienas iš mitochondrijų donorystės pradininkų Didžiojoje Britanijoje Dougas Turnbullas pabrėžė, kad bandymuose naudoti mėginiai buvo giminingi. Dėl šios priežasties, D.Turnbullas tikina, kad saugiausias būdas taikyti mitochondrijų donorystę žmonėms yra užtikrinus, jog donoras turėtų kiek įmanoma glaudesnius giminystės ryšius su biologiniais tėvais.
