Nors Europos patentų tarnybos (EPO) konkurso laimėtoju 69 metų kaunietis šią savaitę taip ir nebuvo paskelbtas, daug reiškia vien tai, kad būtent jis buvo atrinktas vienu iš trijų kandidatų išradimų smulkiajam ir vidutiniam verslui kategorijoje.
Juk pretendentų ir jų išradimų buvo daugiau kaip 400.
Lietuvis buvo nominuotas už išrastą ir išvystytą iki klinikinio naudojimo neinvazinį galvospūdžio matavimo būdą. Išradimas, prie kurio taip pat prisidėjo mokslų daktarai Gediminas Daubaris ir Algis Džiugas, svarbus ne tik žmonėms, patyrusiems galvos traumas, bet ir astronautams, o šiuo metu atliekami tyrimai turės milžinišką reikšmę planuojant tolimas žmonių kosmines misijas.
– Nominacija jums skirta už galvospūdžio matuoklį. Kokia buvo viso to pradžia?
– Žlugus SSRS išsyk baigėsi finansavimas bet kokiam rimtam mokslui. Buvo labai kebli padėtis, daugelis šių pokyčių Lietuvoje neatlaikė. Žmonės išsibėgiojo.
Mano atvejis – šiek tiek kitoks: žlugo SSRS, bet netrukus į mūsų laboratoriją užsuko svečias. Jis turėjo tik vieną klausimą: „Ar jūs visa tai patentuojate JAV?“
Tuo metu aš turėjau apie 120 Maskvoje registruotų išradimų, bet atsakiau, kad nepatentuojame, nes neturime tam pinigų.
Po to pokalbio ir buvo įsteigta bendrovė „Vittamed“. Mūsų indėlis – mokslas, o partneris amerikietis įdeda pinigus, kad viskas būtų apginta stipriais JAV ir ES patentais.
– Kuo ypatingas pastarasis išradimas? Kaip jis veikia?
– Pasiremkime neinvazinio kraujospūdžio matavimo analogija. Įprastai užsidėję manžetę išoriniu slėgiu spaudžiate arteriją rankoje ir, vaizdžiai sakant, subalansuojate kraujospūdžio ir išorinio slėgio svarstykles. Jų nereikia kalibruoti, bet kas nors turi pasakyti, kada pasiekiama svarstyklių pusiausvyra.
Kraujospūdžio matuoklyje tai atlieka stetoskopas.
Mes arteriją pakeitėme akies arterija, kuri jungiasi su akies obuoliu.
Ji turi vieną segmentą smegenyse, kitą – už akies obuolio.
Pridėję slėgio audiniams už akies obuolio, galime subalansuoti tas svarstykles. Slėgio pusiausvyrai nustatyti mes naudojame ultragarsinį kraujo greičio pulsacijų matuoklį.
Mes, galima sakyti, iš naujo išradome tą patį kraujospūdžio matavimą, tik su kitu kraujo indu.
Išradimas iš esmės yra gamtoje egzistuojantis dalykas. Visa ta kombinacija, kurią tu sukuri, ji egzistuoja, tik mes jos nematome, nes esame akli. A.Ragauskas
– Ekonomistai rinką, į kurią veržiatės, vertina milijardais dolerių. Kaip sekasi tuos skaičius popieriuje perkelti į banko sąskaitą?
– Visų pirma, norėčiau grįžti prie tos pačios kraujospūdžio analogijos. Neinvazinio kraujospūdžio matavimo patentas galutine forma buvo registruotas 1904 metais Amerikoje. Jo autorius Josephas Erlangeris 1944 m. gavo Nobelio premiją, o produktas, kuris išėjo į masinę rinką, atsirado tik po daugelio dešimtmečių. Taigi lėtas judėjimas yra labai dėsningas šioje srityje.
Kalbant apie milijardus, labai nesunku tai suskaičiuoti. Kiek yra ligoninių, kurios turi neurochirurgines reanimacijos palatas? Vien JAV – per 3 tūkstančius, dar 10 tūkstančių kitose šalyse. O juk reikia ne po vieną tokį aparatą. Padauginkite iš jo kainos, kuri yra 50–100 tūkstančių dolerių, ir gausite tuos milijardus.
Bet ne tai esmė.
Svarbiausia, ar tikrai mes padėsime gydytojui, taupysime jo laiką, suteiksime vertingesnę diagnostinę informaciją ir ar tikrai padėsime pacientui, kaip to tikimės?
Reikia laiko, kad įrodytum šiuos dalykus sau ir kitiems.
Man ta komercinė pusė, atvirai sakant, svetima – ji nėra tokia įdomi kaip mokslas, pažinimas.
– Ar jūsų matuoklis jau naudojamas praktiškai?
– Tikrai taip – keturi aparatai yra geriausiose Amerikos ligoninėse, vienas – Šveicarijoje, Lietuvoje juos turi Kauno ir Vilniaus ligoninės. Ne vieną ir ne du žmones išgelbėjome nuo mirties.
Dirbdami naktį, staiga matome, kad prasidėjo kraujo išsiliejimas į smegenis, nors vos prieš kelias valandas buvo padaryta tokio išsiliejimo, kraujavimo sustabdymo, operacija. Su savo aparatūra matydami, kas vyksta, ištraukėme iš tamsios nakties chirurgą, jis atliko antrą operaciją ir ryte 30 metų moteris jau gali atsikelti iš lovos ir vaikščioti, šypsotis. Jei mūsų nebūtų prie lovos, per kelias minutes viskas būtų baigta.
Tokių istorijų galiu papasakoti daug. Bet visa tai turi pasiekti tą efektyvumo lygį, kada visi tikės, kad tai veikia. Reikia, kad būtų masinis naudojimas, o ne pavieniai atvejai. Nes tie milijardai be masinio naudojimo nepasiekiami.
– Ar klientų dažniau ieškote patys, ar jie ateina pas jus?
– Ir mes ieškome, ir patys ateina. Antai apie tai, kad astronautams dėl tinstančių galvos smegenų sutrinka rega, neturėjau jokio supratimo, kol Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) atstovai neatėjo į mūsų laboratoriją. Tai jie mus surado.
NASA mūsų aparatus naudojo dviem didelėms studijoms. Dabar vėl bus atliekamas tyrimas ir tikrinamas naujausias mūsų aparatas, kuris jau turėtų keliauti į Amerikos rinką.
Galutinis tikslas – atlikti realius matavimus kosmose.
Kada tai įvyks, nežinau, nes ne mes šiuos sprendimus priimame.
– Gyvenate Kaune. Ar nebūtų kur kas patogiau išsikraustyti gyventi kad ir į tą pačią Ameriką?
– Per metus 2–3 mėnesius būnu išvykęs, visą kitą laiką leidžiu Lietuvoje.
Puikiausiai galima dirbti Kaune, daryti įdomius dalykus.
Turiu sūnų, dukrą, žmoną. Esu lietuvis ir puikiai suprantu, kad esame unikali tauta – mūsų nedaug, bet pažiūrėkite, kiek turime talentų!
Verslo aš nevystysiu, esu ne tos pakraipos žmogus, man įdomiau tyrinėti. Be to, kas nors juk turi likti Lietuvoje, ne visi turi išvažiuoti.
– Tačiau jaunimas skundžiasi, kad Lietuvoje mokslinės laboratorijos prastai įrengtos, nėra sąlygų...
– Aš savo biografijoje esu turėjęs įvairių epizodų, patyręs labai prastas laboratorijas, labai prastas sąlygas ir labai mažus atlyginimus, kone bado dietą. Ir žinau, kad kai esi tose prastose sąlygose, kauniesi iš visų jėgų. Ir atvirkčiai, kai sąlygos geros – aptingsti.
Todėl tas jaunimėlis, kuris dar to nežino, žavisi geromis sąlygomis. O tie, kurie norės iššūkių, nuotykių, spalvų pilno prasmingo gyvenimo, po kurio laiko rinksis ne komforto zonas.
