Mažėja BVP − lietuviams krizė. Pinga nafta − rusams krizė. Kariaujantiems sirams krizė. Lėbaujantiems graikams krizė. Plūsta pabėgėliai iš Artimųjų Rytų ir Afrikos − europiečiams krizė.
Pernelyg lengvabūdiškai naudojame šį žodį. Žemės išteklius alinančiai ir vis daugiau vartojančiai visuomenei šios mažos krizės yra iššūkiai, bet ne patys didžiausi.
Gyvendami protu neaprėpiamos visatos mažytėje planetoje galime tikėtis daug didesnių iššūkių.
Matant per televiziją galingus žemės drebėjimus, taifūnus, cunamius, potvynius ar ugnikalnių išsiveržimus kyla mintys apie žmogaus silpnybę prieš gamtos jėgas. O vien pagalvojus apie didžiausius nerimą keliančius įvykius arba atradimus sapnuojasi košmarai.
Egzistencializmas (iš lot. existentia – egzistavimas, buvimas) gali būti suprantamas kaip žmogaus būties, jos prasmės ir galimybių išgyventi apmąstymas. Mes aukojame daug laiko ieškodami atsakymų apie planetų, visatos ar gyvybės kilmę, bet ne tiek daug laiko skiriame apmąstyti kitai lygties pusei. Negalite išvengti susidūrimo su mašina, jeigu nesuprantate, kad mašinos egzistuoja. Todėl pažvelkime į keletą didžiausių galimų egzistencinių iššūkių.
Vienas jų primena purvino narvo sindromą. Ar laikėte kada naminį gyvūnėlį narvelyje? Jis ėda, tuštinasi, pešasi, jis apgriaužia baldus, šeriasi. Turite dėti daug pastangų išvalyti viską ir atkurti aplinką, kad būtų malonu gyventi.
O dabar padidinkime narvelio skalę iki visos planetos. Visas šis tuštinimasis, peštynės ir graužimas aplinką stumia į naują būseną, kuri skiriasi nuo tos, kurioje atsirado gyvybė ir išsivystė mūsų žmonių rūšis. Ir šuo pakastas yra tame, kad planetos aplinka − jos klimatas ir cheminė sudėtis − gali būti nepasiruošusi grįžti į tą būseną, kuri buvo, nepriklausomai nuo to, ką jūs darysite. Bio ir genų inžinerija skatina aplinkos kaitos greitį ir mastą.
Purvino narvelio sindromas yra šylantis klimatas, potvyniai, taifūnai, maisto gamybos iššūkiai, ligos, aplinkos cheminė ir elektromagnetinė tarša. Atsirado nauja duobė rožių darželyje, apie kurią kalbame nenoriai.
Ar gali mums grėsti nelaimingas gamtos reiškinių susiliejimas? Esame tokia rūšis, kuri stengiasi išspausti viską, ką gali, iš mūsų planetos − maistą ir išteklius − ir nenorime taisyti to, kas genda. Jeigu viskas suges, laukia katastrofa.
Egzistencinė krizė ištiktų, jeigu vieną dieną smogtų vulkanai, uraganai ir taifūnai, sausros, potvyniai, saulės žybsniai, žemės drebėjimai, miškų gaisrai ir virusinės epidemijos.
Grįžtume į pleistoceno laikus ir reiktų vėl kurti civilizaciją iš naujo. Mažai tikėtina, kad dauguma šių scenarijų įvyktų vienu metu. Tačiau gyvename kosmose, kuriame netikėčiausi dalykai nuolat atsitinka.
Kosmose yra asteroidai, supernovos ir tamsioji medžiaga. Asteroidai daužė Žemę 4 milijardus metų, jie dalyvavo formuojantis planetoms. Nėra jokių ženklų, kad artimiausiu metu Žemės orbitą kirstų asteroidai (10 km diametro ir didesni), galintys sunaikinti mūsų civilizaciją, bet kada nors jie gali pasirodyti.
Žvaigždės sprogsta. O jų sprogimas yra geriausias ir blogiausias reiškinys. Kai kurios supernovos (sprogstančios žvaigždės) gali išsviesti į kosmosą 1046 džaulių energijos, didžiąją jos dalį neutrinų pavidalu, apie 1 proc. išmetamos medžiagos kinetinės energijos ir apie 0,01 proc. elektromagnetinės spinduliuotės pavidalu. Nelabai malonūs reiškiniai bet kokiai planetai, esančiai arčiau kaip 200 šviesmečių.
Mums artimiausia potenciali supernova gali būti viena Pegaso žvaigždyno žvaigždė, esanti už 150 šviesmečių. Jei ji sprogtų, mus pašildytų, bet nepražudytų. Tik kažkas nustebtų sužibusia ryškia šviesa danguje.
Supernovų geroji pusė yra ta, kad jos sukuria ir išsklaido visatoje daug sunkiųjų elementų, kurie suvaidino svarbų vaidmenį formuojantis saulės sistemai, planetoms ir gyvybei. Ir mūsų kūne nėra nei vieno atomo, kuris nebūtų gimęs žvaigždėse, išsklaidytas į aplinką ir per žemę patekęs į mūsų kūną. Esame Žemės vaikai.
Apie 95 proc. visatos pripildyta neaiškios tamsiosios medžiagos ir energijos, sudarytos nežinia iš ko, o jos masės telkiniai gali veržtis pro žvaigždžių sistemas, trikdydami dangaus objektų − asteroidų, kometų ir net planetų – judėjimą.
Kuriamas dirbtinis intelektas ir neaišku, ar jis galėtų sukelti grėsmę žmonių rūšiai. Bet pakaktų trumpo staigaus sukrėtimo mūsų buvimą Žemėje paversti į dulkes. O dirbtinio intelekto programos galėtų tai padaryti − per mikrosekundes nuspręsti, kad jų išgyvenimui reikia visų Žemės išteklių, kuriuos žmonės laiko savaisiais.
Ieškoma gyvybės Marse. NASA Marso mokslinė laboratorija „Curiosity“ aptiko metano dujų išsiveržimus Marse. Metaną sukuria daugiausia bakterijos, mintančios organinėmis medžiagomis. Todėl gali būti, kad tai – ženklai išnykusios ar išlikusios gyvybės. Marso paviršiuje pastebėti keisti debesų pavidalo aukštai nusidriekę atmosferos dariniai. Mokslininkai mėgina išsiaiškinti šių debesų prigimtį. Gali būti, kad tie debesų kamuoliai sudaryti iš vandens garų ar anglies dvideginio − gyvybę formuojančių medžiagų.
Ar gali egzistencinę krizę sukelti gyvybės atradimas Marse? Nors tai tiesiogiai nesukeltų mūsų rūšies žlugimo, bet išpranašautų ateities bėdą. Štai kodėl: įsivaizduokime, kad radome kitokios gyvybės Marse įrodymų. Tai žymiai padidintų gyvybės egzistavimo tikimybę kitur kosmose. Bet kol kas neradome jokių protingos ar technologiškai išsivysčiusios gyvybės visatoje ženklų. Ir tai keista, kadangi mūsų galaktikos amžius ir dydis yra toks, kad net santykinai kuklios tarpžvaigždinių kelionių galimybės turėtų leisti gyvybei pasklisti visatoje vos per keletą dešimčių milijonų metų. Kad tai neatsitiko, kad nėra jokių gyvybės visatoje apraiškų, vadinama Fermio paradoksu, pavadintu italų fiziko Enrico Fermio garbei.
Per daugiau nei 50 nežemiškosios gyvybės paieškos metų praėjome kelią nuo įsivaizduojamų siauraakių ateivių iki labiausiai tikėtinos nežemiškosios gyvybės. Vertindami mokslo faktus taikome ypatingai aukštus standartus, kurie galėtų liudyti tokius svarbius dalykus, kaip gyvybė už Žemės ribų. Amerikiečių astrofizikas ir kosmologas Carlas Saganas pastebėjo, kad „ypatingi reiškiniai reikalauja ypatingų įrodymų“. O nežemiškoji gyvybė yra ypatingas reiškinys.
2015 metai astrobiologijai buvo mūsų rūšies plėtros į kosmosą metai. Mes per ilgai buvome atsiriboję nuo jo. Ribotame pasaulyje kosminė perspektyva yra ne prabanga, bet būtinybė. Didžiajai daugumai Žemėje gyvenančių apie 7,5 milijardo žmonių gyvenimas atrodo tragiškai trumpas. Atkurtume pagarbą mūsų egzistavimo blyksniui atrasdami tai, kas dar yra šalia mūsų ir priskirdami juos mūsų civilizuotam pasauliui.
Neseniai milimetrinių radijo bangų 30 metrų diametro teleskopu Ispanijos Siera Nevadoje arklio galvą primenančiame ūke atrasta naujų nežemiškų molekulių ir cheminių junginių. Kosmose rasta ir gyvybės statybinių plytų − aminorūgščių, kurios rodo, kad mūsų mažas kosmoso kampelis, Žemė, yra tik nereikšmingas pavyzdys to, kas kosmose galima. Galbūt mums pažįstamos gyvybės rūšys Žemėje tėra tik egzotinės kosmoso rūšys?
Tačiau atrodo, kad kažkas stabdo gyvybės bangą kosmose, tarsi būtų didysis filtras, neleidžiantis plisti protingajai gyvybei. Todėl gyvybės Marse (išnykusios ar išlikusios) atradimas reikštų, kad ateityje ir mes šio filtro galime būti eliminuoti. Gavę kokių nors žinių apie gyvybę kosmose sužinotume, kad esame ne vieni. Ypač svarbu sužinoti, ar esame vienintelės mąstančios būtybės. Tiesa, vienas Rusijos televizijos kanalas skleidžia nesąmones apie Rusiją nuolat lankančius ateivius. Sunku suvokti, kas yra tų žurnalistų, mokslinius vardus ir laipsnius turinčių žmonių galvose, kai jie skleidžia nesąmones mūsų žmonėms. Juk kai kurie gali ir patikėti jomis.
Žmonės ieško protingosios gyvybės kosmose ženklų, bet kas atsitiktų, jeigu gautų žinią, kad ateiviai atvyksta mūsų užkariauti? Ta žinia sukeltų tikrą egzistencinę krizę. Nereiktų net pasirodyti ateivių laivui. Panika mus sunaikintų gerokai anksčiau.
Gyvybės atradimas už Žemės ribų būtų didžiausias mokslo triumfas. Bet jis priverstų permąstyti kai kurias religines dogmas.
Krikščionys laiko, kad yra mylimiausi Dievo vaikai ir jiems būtų sunku susitaikyti su tuo, kad yra ir kiti Dievo vaikai visatoje.
Romos katalikams būtų keblus klausimas, ar nežemiškosios būtybės turi gimtąją nuodėmę. Jeigu paaiškėtų, kad yra ir kitų nežemiškųjų civilizacijų kosmose, tai visiškai pakeistų žmonių mąstymą apie jų vietą ir likimą Visatoje.
Laiko ir erdvės tyrimai pranašauja, kad kosmosas yra keista teritorija, sudaryta iš daugelio visatų (multivisatų), galbūt net 1016 visatų. Pakankamai daug, kad bent jau kai kuriose iš jų būtų mūsų, žmonių, variantai, besidomintys kitomis visatomis. Ar jie keltų mums pavojų? Greičiau tai paveiktų mūsų moralę. Jeigu atrastume ateivius, žmonės galėtų staigiai pasijusti nesuvaržyti taisyklių ir normų, kurios saugo mus nuo susinaikinimo.
O kaip mus paveiktų atradimas, kad visata tėra tik imitacija? Daugelį šių egzistencinių mįslių išspręstume, jeigu pasirodytų, kad gyvename tik visatos imitacijos viduje, tarsi 1999 metais amerikiečių ir australų sukurtame filme „Matrica“. Jis vaizduoja ateitį, kurioje žmonių suvokiama tikrovė iš tikrųjų tėra tik tikrovės imitacija, pavadinta Matrica, juntančių mašinų sukurta pavergti Žemės gyventojus, o jų kūnų šilumą ir elektrinį aktyvumą naudoti kaip energijos šaltinį.
Tai nėra visiškai nauja mintis, nes panašios hipotezės siekia senovės graikų laikus, bet dabar ši interpretacija svarbi todėl, kad turime miglotą supratimą, kur mus veda naujosios technologijos ir todėl, kad ji primena Fermio paradoksą bei besitęsiančią kvantinių reiškinių, taip pat priežastingumo, mįslę.
Tačiau Kanados fizikas Neilas Turokas mano, kad fizikai visatą laiko sudėtingesne nei ji iš tikrųjų yra. Mokslininkai šiandien tikrai susiduria su didelėmis paslaptimis, tokiomis kaip didžiąją visatos dalį užpildančios nematomos tamsiosios medžiagos ir energijos prigimtis, kuri greitina visatos plėtrą, paaiškinimu. Siekdami paaiškinti tas paslaptis, fizikai sukūrė sudėtingas teorijas, taip pat daug stygų teorijos variantų ir supersimetrijos teoriją. Bet, anot N.Turoko, tų sudėtingų teorijų nereikia. Jo nuomone, „gamta yra protingesnė nei mes randame būdus jai apibūdinti nuosekliais fizikos dėsniais, nenaudodami visokių varpelių ir švilpynių, kuriais žaidžia teoretikai.“
Tačiau visatai paaiškinti reikia naujos revoliucijos teorijoje, kurią sukels nauji kosminių laivų ir teleskopų duomenys ir tradicinių paradigmų žlugimas. Ji pakeis mūsų požiūrį į visatą. O kol kas atrandame už milijonų šviesmečių vis naujas galaktikas, tačiau negalime įminti žmogaus proto mįslės.
Žinoma, šios mintys gali būti klaidingos. Bet nors trumpam įsivaizduokime, kad radome įrodymų, jog viskas, ką žinojome − kosmosas, jo fizika, jo matematika ir mūsų egzistavimas − buvo tiktai iliuzijos. Ir tai apsigyveno mūsų galvose. Ir mūsų galvos yra šios iliuzijos rezultatas. Jei taip būtų, tai tikrai sukeltų gilią egzistencinę krizę. Ne tik todėl, kad gyvename netikroje visatoje, bet kad ir mes patys esame netikri. Ir nieko negalėtume padaryti, nes neturėtume kur iškeliauti.
Tačiau kol kas jokia tikroji egzistencinė krizė mums negresia. Galime džiaugtis ir mėgautis gyvenimu, tik nekomplikuokime jo patys nereikšmingomis smulkmenomis ir neleiskime jo komplikuoti nedoriems politikams.
