Jei tai kas nors yra, būtent to Gianas Giudice ir laukė visą savo kaip mokslininko gyvenimą. „Kalbame ne apie įsitvirtinusios teorijos patvirtinimą, bet apie durų atvėrimą į nežinomą ir netyrinėtą pasaulį“, – sako G.Giudice, dalelių teorinis fizikas iš CERN šalia Ženevos, Šveicarijoje.
Tai yra, jei paaiškės, kad kažkas ten išties yra. Kol kas regime tik užuominas dalelių susidūrimų nuolaužose, atsirandančias garsiajame CERN dalelių greitintuve LHC. Bet jei šios užuominos per artimiausias savaites ir mėnesius pasitvirtins, tai gali būti labai svarbu. Pamirškite Higgso bozoną, pamirškite netgi gravitacines bangas: 2016–ieji gali tapti metais, kai buvo atskleistas naujas fundamentalaus gamtos veikimo paveikslas.
Ši viltis kyla iš dviejų „spuogelių“, įvykusių nepriklausomai toje pačioje vietoje naujausiuose LHC dviejų didelių detektorių, ATLAS ir CMS, duomenyse. Jie nurodo dalelę, prieš kurią nublanksta net Higgso bozonas – masę suteikianti dalelė, CERN atrasta 2012 m. liepą.
Higgsas buvo svarbus ženklas, bet visgi tai buvo kelio pabaigą žymintis riboženklis. Tai buvo aptikta paskutinioji dalelė, kurią numato Standartinis modelis (SM). Šis sudėtingų formulių rinkinys itin tiksliai atitiko visus ligšiolinius eksperimentų rezultatus ir paaiškina trijų fundamentaliųjų gamtos jėgų veikimą: elektromagnetizmo, stipriosios ir silpnosios branduolinės sąveikos. Tačiau tai aiškiai nevisapusiškas modelis, neužsimenantis apie ketvirtąją sąveiką, gravitacinę, ir negalintis paaiškinti, kodėl Higgso bozono ir dar maždaug 16 dalelių, iš kurių jis sudarytas, savybės yra būtent tokios, kokios yra – nekalbant jau apie sandarą nematomos tamsiosios materijos, kuri, manoma, dominuoja Visatoje.
Norint išsivaduoti iš Standartinio modelio, reikia rasti kažką visiškai naujo.
Kalbame ne apie įsitvirtinusios teorijos patvirtinimą, bet apie durų atvėrimą į nežinomą ir netyrinėtą pasaulį.
Tad suprantamas susijaudinimas, supantis užuominas LHC 2015 metų duomenyse – pirmų metų, kai greitintuvas veikė maksimalia energija. Teoretikas Johnas Ellis iš Londono karaliaus koledžo sako, kad jam neteko matyti nieko panašaus nuo pat nelaimingojo 2011 m. italų fizikų pranešimo apie greičiau už šviesą sklindančius neutrinus.
Paaiškėjo, kad tai tebuvo šviesos žaismas: neteisingai prijungtas optinio pluošto kabelis iškreipė eksperimento laiką. Vargu, ar tokia klaida gali pasitaikyti šiuo atveju, bet traukimas per dantį dėl negalutinių duomenų yra dirbančių su tokiais mechanizmais, kaip LHC, profesinė rizika.
Protonų susidūrimų, vykstančių milijardus kartų per sekundę, nuolaužų sijojimas, siekiant aptikti ką neįprasto, – sudėtinga ir purvina užduotis. Pakankamai ilgai ir įdėmiai žiūrint tikėtina išvysti tai, ko ieškai. Tačiau užtikrintumas atsiranda tik stebint tą patį dalyką vėl ir vėl.
Jei tris kartus išmetus monetą tris kartus iškrenta herbas, tikriausiai, palaikytumėte tai atsitiktinumu. Tačiau jei herbas iškristų penkis kartus iš eilės, ko gero, imtumėte įtarti, kad moneta yra netikra. Dalelių fizikos atradimo paskelbimo „aukso standartas“ reikalauja, kad atsitiktinumo tikimybė būtų vos 1 iš 3,5 milijonų – toks užtikrintumas atitinka herbo iškritimą tarp 21 ir 22 monetos metimų iš eilės.
Su naujaisiais LHC „spuogeliais“ tokio užtikrintumo dar nėra. Jie buvo aptikti susidūrimuose, sukūrusiuose du didelės energijos šviesos fotonus. Tokie susidūrimai turėtų sukurti mažiau itin didelės energijos fotonų, vien jau todėl, kad jų sukūrimui reikia daugiau energijos. Ir išties, energijai didėjant, ATLAS ir CMS aptinkama mažiau „foninių“ įvykių, kylančių iš kitų gerai ištyrinėtų procesų, kuriuose sukuriami du fotonai.
Bet 750 gigaelektronvoltų (GeV) energijos, padalintos dviem fotonams, lygyje detektoriai fiksuoja nedidelį pakilimą.
Tai yra kažko užuomina. Dalelės turi mases ir joms yrant ši masė virsta skilimo produktų mase ir energija. Fotonų, kurių bendra energija siekia 750 GeV, perteklius rodo, kad jie kilo iš dar nežinomos dalelės, kurios masė atitinka tokią energiją.
Skilimai į du fotonus yra labai „švarūs“ procesai – fotonus aptikti lengviau nei kitas daleles ir tikėtinas foninių įvykių dažnis gerai žinomas. Panašus iškilimas grafike prie 125 GeV buvo pirmoji Higgso bozono egzistavimo užuomina. Šis naujausias iškilimas rodytų kol kas sunkiausią atrastą dalelę, kurios masė šešis kartus viršytų Higgso bozono masę ir beveik keturis kartus – švino atomo.
Šis signalas keistai panašus į Higgso bozonų paliktus iškilimus, kurių atardimas po pusmečio buvo patvirtintas. Tiksliai apskaičiuoti praktiškai neįmanoma, bet, sudėjus ATLAS ir CMS naujausius rezultatus, paskelbtus gruodį, tikimybė, kad iškilimai tėra statistinė fluktuacija, yra viena iš kelių šimtų. Tai atitinka 9 ar 10 herbo atsivertimų iš eilės, – tiek pakanka, kad kiltų įtarimų dėl monetos tikrumo, tačiau nepakanka užtikrinimui.
Tačiau ši vilties kibirkštėlė uždegė dagtį. Praėjus vos savaitei po ATLAS ir CMS aptiktų iškilimų paviešinimo, fizikos teoretikai „arXiv“ svetainėje, kur fizikai skelbia duomenis prieš formalias publikacijas, paskelbė daugiau nei 100 galimų paaiškinimų, ir jų sparčiai daugėja.
Yasunoris Nomura iš Kalifornijos universiteto Berklyje buvo vienas iš pirmųjų. „Paprastai tokios anomalijos nedomina, nes dauguma jų būna pernelyg neaiškios, tačiau ši yra palyginus „švari“, – sako jis. – Mus kamuoja tam tikro lygio desperacija, nes turime išspręsti daug problemų ir neturime duomenų.“
Penktoji jėga?
Yra keletas dalykų, kuriuos galime pasakyti apie numanomą dalelę. Visų pirma, ji neturi elektrinio krūvio, o jos sukinys – kvantų mechanikos savybė – yra apribotas. Pagal sukinių matematiką, bet kuri dalelė, skylanti į du fotonus, kurių sukinys yra 1, pati tokio sukinio – 1 – turėti negali. Be to, jos sukinys privalo būti sveikasis skaičius. Taigi dalelė gali turėti sukinį 2, kas kai kuriems fizikams keltų idėją, kad tai yra tam tikras gravitonas – hipotetinė 2 sukinio dalelė, perduodanti gravitaciją. Tai būtų ilgai lauktas pirmasis pasireiškimas teorijos už SM ribų, apjungiančios gravitaciją su kitomis žinomomis sąveikomis.
Arba gali būti, kad dalelės sukinys yra 0, kaip Higgso dalelės – tiesą sakant, pagal kitą teoriją, čia apsireiškė sunkesnysis Higgso bozono pusbrolis. Bet jeigu šios numanomos dalelės sukinys 0, Y.Nomura'os analizė rodo, kad tai nėra elementarioji dalelė: jei taip būtų, kvantų teorijos keistenybės lemtų, kad aplink ją iš vakuumo atsirastų kitų trumpaamžių elementariųjų dalelių tuntai, išpūsdami jos masę daug labiau nei dabar.
Y.Nomura mano, kad tai turi būti sudėtinė dalelė, panaši į protonus ir neutronus atomo branduolyje. Jie sudaryti iš kvarkų, surištų stipriąja branduoline sąveika. Antra vertus, paslaptingoji dalelė būtų pirmoji narė šeimos, kurią sieja visiškai nauja penktoji sąveika, pasireiškianti tik aukštose energijose.
Tai gali atrodyti kaip nevykusios spėlionės, bet tai būtų tiesiog istorijos pasikartojimas. XX amžiaus šeštame ir septintame dešimtmetyje daugybės dalelių, sudarytų iš kvarkų, atardimas paskatino fizikus išplėtoti stipriosios sąveikos idėją. Y.Nomura sako, kad drauge su tyrėju postdoktorantu atliko kelis šios idėjos patikrinimus – ir ji visus juos išlaikė.
Kiti fizikos teoretikai tą patį sako apie savo mėgiamas teorijas ir J.Ellis įspėja – atsižvelgiant į mūsų (ne)žinojimo lygį, dalelė vis dar gali būti tiek elementari, tiek ir sudėtinė: „Negali daug ko atmesti. Dalelės sukinys irgi tebėra atviras klausimas.“
Keista, bet vienas dalykas, kurį atmesti veikiausiai galime, yra tai, ką daugelis teoretikų, taip pat ir J.Ellis, norėtų išvysti: supersimetrijos dalelė. Supersimetrija yra teorija, užtaisanti daugelį Standartinio modelio skylių, pasitelkdama guotą sunkesnių dalelių, atitinkančių visas jau žinomas. LHC iš esmės nepavyko pateikti kokių nors supersimetrijos įrodymų ir netgi ši kruopelė žinių apie spėjamą naująją dalelę neatitinka paties paprasčiausio supersimetrijos modelio.
Dar viena keistenybė yra tai, kad tokia masyvi dalelė į du fotonus turėtų skilti tik netiesiogiai, per daleles, kurių masė būtų bent jau perpus mažesnė – bet nėra jokių jų ženklų. „Jei šis dalykas realus, tada jis negali būti tiesiog vienas pats. Reikia, kad egzistuotų kitos naujos dalelės“, – sako J.Ellis.
Tai, kad nėra parengto modelio, kaip, tarkime, supersimetrija, pateikiančio daleles su tinkamomis savybėmis, dar labiau intriguoja G.Giudice. „Tai – labiausiai jaudinanti istorijos dalis“, – sako jis. Jo nuojauta dera su Y.Nomura'os – kad ši dalelė rodo esant visą pulką tokių dalelių, sąveikaujančių penktąja, dar nežinoma, fundamentaliąja sąveika. Jeigu taip, ATLAS ir CMS kaupiant duomenis, turėtume išvysti dar daugiau tokių dalykų su dar didesnėmis masėmis.
Netikėtumai gali laukti ne tik čia. Atskirame tyrime, LHCb eksperimente, irgi fiksuojamos anomalijos, galinčios rodyti dar nežinomų dalelių egzistavimą, tačiau kur jos galėtų derėti platesniame paveiksle, tebėra neaišku.
Gauti daugiau duomenų – svarbiausia tokių eksperimentuotojų, kaip Jimas Olsenas iš CMS, užduotis. Nors ir stengiasi išlaikyti šaltą protą, jis susijuodinęs ne menkiau nei jo kolegos teoretikai. Jei LHC atnaujinus aukštos energijos dalelių susidūrimus, ATLAS ir CMS užfiksuoti iškilimai padidės, tada tai bus itin svarbu, pabrėžia jis: „Tai yra visiškai naujas tyrimų objektas ir pirmasis dalykas už standartinio modelio ribų.“
O gal tokios viltys bus sužlugdytos, kaip jau ne kartą yra nutikę. Pastarąjį kartą, 2014 metais, CMS ir ATLAS užfiksavo viliojančius žybsnius mažesnės energijos susidūrimų, sukuriančių dalelių srautus, duomenyse. Jie buvo galimos dalelės, turinčios apie 2 000 GeV masę, užuomina ir jos reikšmingumas buvo maždaug toks, kaip ir naujojo iškilimo.
Teoretikai tada tradiciškai pažėrė paaiškinimus, iš kurių populiariausias – apie naują sąveiką pernešančią dalelę, tačiau 2015 metais išanalizavus duomenis šis užfiksuotas grafiko iškilimas pavirto į nieką, netgi pasirodžius naujausiam iškilimui.
„Gali būti, kad čia, kaip visad, statistika žaidžia su mumis, tad verčiau palauksiu, kol ateis duomenys, – sako Patrickas Janotas iš CMS. – Fizikai LHC duomenyse ieško tiek daug visko, kad būtų nenormalu, jei nerastų kelių tokio masto ekscesų.“ Tą patį pabrėžia Marumis Kado iš ATLAS: „Jau dabar daugybė analizių ieško daugybės žymenų, kas didina foninės fluktuacijos tikimybę.“
Kaip yra iš tiesų, paaiškėti gali jau labai greitai. 2015 metais LHC nepateikė tiek duomenų, kiek tikėtasi, ir daleles per CMS detektorius nukreipiančių milžiniškų magnetų problemos reiškė, kad ne visi jie tokie naudingi, kokie galėtų būti. Jei tyrėjams nuo tada pavyko kompensuoti trūkstamą magnetą duomenų analizėje, daugiau paaiškėti gali CERN fizikams susirinkus į žiemos konferenciją Italijos Alpėse, kuri prasidės kitą savaitę. Jei ne, teks laukti lig vasaros, kai bus prieinami pirmieji duomenys iš dalelių susidūrimų, pradėtų balandį.
Dalelių fizikai viliasi, kad 2016-ieji grąžins į neprilygstamą septintojo dešimtmečio jaudulį, kai mūsų supratimą apie materijos sandarą supurtė kvarkų ir stipriosios branduolinės sąveikos atradimas. Tačiau visų pirma jų laukia sunki faktų ir pagundos atrasti kažką naujo, balansavimo užduotis.
Kai susiduriate su pažįstamu dideliame mieste, tikriausiai, stebitės sutapimu, pamiršdami 99 kartus, kai su juo nesusidūrėte, sako LHCb fizikas Ulrikas Egede. Mūsų protai pasirengę ieškoti reiškinio priežasčių, netgi tada, kai jų gali ir nebūti. „Bet taip pat reikia dėl to jaudintis, nes be jaudulio moksle nieko pasiekti negalima“, – teigė U.Egede.
Milžino šešėlis
Tarp ATLAS ir CMS detektorių prie LHC 27 kilometrų žiedo, yra trečiasis eksperimentas, LHCb. Kitaip, nei didesnieji jo giminaičiai, ieškantys naujų dalelių matuodami jų irimo nuolaužas, LHCb atlieka tikslius sudėtinių dalelių, B mezonų, skilimą, lygindamas juos su dalelių fizikos standartinio modelio prognozėmis.
Jau senokai sklando kelių nukrypimų užuominos. Vieną iš jų – B mezonų irimo į lengvesnius K mezonus ir porą miuonų – sunkesniuosius elektrono pusbrolius, – sparta. Kita susijusi su B mezonų skilimo į elektronus, miuonus ir trečią, sunkesnį dalelių tipą, tau leptonus, sparta. Standartinis modelis teigia, kad visų trijų skilimų sparta turėtų būti tokia pati, bet LHCb matavimai rodo nukrypimus nuo standartinio modelio, nors statistinio reikšmingumo laipsnis ir įvairus .
„Anksčiau esame matę įvairių pasirodančių ir išnykstančių dalykų, bet įdomu, kad dabar visos šios anomalijos vyksta drauge, – sako U.Egede. – Žmonės ima jaudintis, kad fiksuojama tiek daug reiškinių, kurie gali būti susiję.“
Jei tai tikri reiškiniai, tikėtina, kad juos lemia dar neatrastos masyvios dalelės, dalyvaujančios efemeriškame subatominių dalelių kvantiniame šokyje, įtaka. Gali atrodyti, kad tai gerai dera su užfiksuotomis anomalijomis ATLAS ir CMS, kurie suteikia labiau tiesioginius naujos dalelės įrodymus.
Bet, LHCb duomenimis, neregėtas vaiduoklis turi sukinį 1 – tai maždaug vienintelis dalykas, kurį ATLAS ir CMS rezultatai atmeta.
Parengta pagal „New Scientist“ inf.
