IV tūkstantmetyje prieš Kristų senovės Egipte naudotas Saulės kalendorius, sudarytas atsižvelgiant į metų laikų kaitą ir vadinamuosius atogrąžinius metus, turinčius 365,2422 paros. Pirmieji Saulės kalendoriai turėjo 365 paras.
Dėl jų ir atogrąžinių metų neatitikimo praėjus 100 metų kalendorinių metų pradžia maždaug 24 paromis nebeatitikdavo metų laikų. Kad sustabdytų šį slinkimą, romėnai 46 m. prieš Kristų įvedė keliamuosius metus. Taip atsirado Julijaus kalendorius. Pagal šį kalendorių treji metai iš eilės turi po 365 paras, o ketvirtieji (keliamieji) – 366 paras.
Julijaus kalendorius išplito po krikščioniškąsias valstybes, pagal jį buvo patvirtintos religinių švenčių datos. Dėl to iki šiol vasario mėnesis kas ketverius metus turi viena diena daugiau.
Tiesa, tai problemą išsprendė tik iš dalies: Julijaus metai vis tiek buvo šiek tiek ilgesni už atogrąžinius metus, dėl to pavasario lygiadienis, IV a. sutapęs su kovo 21-ąja, XVI a. atslinko į kovo 11-ąją. Velykų šventės tolo nuo joms skirto metų laiko.
Todėl nuspręsta šiek tiek pakeisti keliamųjų metų skaičiavimo tvarką. 1582 m. popiežiaus Grigaliaus XIII bule įvestas patobulintas kalendorius: kas 400 metų iš jo išmetamos 3 paros, nes keliamaisiais metais nelaikomi tie paskutinių šimtmečių metai (pvz., 1700, 1800, 1900, 2100), kurie nesidalija iš 400.
Šis Grigaliaus kalendorius dabar naudojamas daugelyje pasaulio šalių.
