Lavinantys mąstymą, o ne pasikliaujantys tik protu ar talentu, žmonės yra sėkmingesni mokykloje ir gyvenime. Tėvai ir mokytojai turėtų ugdyti vaikų mąstyseną girdami juos už jų atkaklų darbą, o ne už protą, pasakodami jiems sėkmės istorijas, kurios pabrėžia atkaklų darbą ir meilę mokslui, aiškindami jiems smegenų, kaip mokymosi mašinos, veiklą.
Visi žinome pavyzdžių, kai puikiai mokykloje besimokantys moksleiviai, tėvų giriami už talentą, vėliau tą talentą universitete prarasdavo ir ilgainiui tapdavo nuobodūs ar net buki. Mūsų visuomenė garbina talentus ir daugelis žmonių mano, kad didesnių gabumų turėjimas ir pasitikėjimas jais yra sėkmės receptas. Tačiau daugiau nei 35 metų įvairių šalių moksliniai tyrimai parodė, kad intelekto ir talento pervertinimas padaro žmones pažeidžiamus nesėkmių, bijančius iššūkių ir nenorinčius taisyti savo nesėkmių.
Jeigu vaikai mokykloje viską darys lengvai, be pastangų, tikėdami, kad jie yra sumanūs ar talentingi, jie išsiugdys tikėjimą, kad protas yra įgimtas ir pastovus, pastangos mokytis yra kur kas mažiau svarbios nei atrodymas sumaniu. Šis tikėjimas jiems atrodys kaip iššūkis savo ego, o ne galimybė tobulėti. Ir tai sukels jiems pasitikėjimo ir motyvacijos praradimą tada, kai darbas pasidarys jiems nelengvas.
Vaikų įgimtų gabumų gyrimas stiprina jų pasitikėjimą savimi, kuris vėliau gali kliudyti gyventi pagal savo galimybes. Kita vertus, vaikų mokymas mąstyti skatina sutelkti dėmesį į procesą, o ne į protą ar talentą, ir padeda daugiau pasiekti moksle ir gyvenime. Stebint studentus dažnai kildavo klausimas, kodėl kai kurie, susidūrę su sunkumais, pasiduodavo, o kiti, ne gudresni, stengdavosi ir labai daug išmokdavo? Atsakymas yra supratime, kodėl jiems nepasisekė.
Nesėkmes priskiriant gabumų trūkumui slopina motyvaciją daugiau nei tikėjimas, kad kaltas yra pastangų nebuvimas. Daugiau dirbti skatinami studentai išspręsdavo daug sunkių uždavinių, išmokdavo sudėtingiausius dalykus. Tokie eksperimentai rodė, kad akcentuodamas pastangas gali nugalėti beviltiškumą ir būti sėkmės priežastimi.
Žmonės, kuriems nesiseka, savo nesėkmes aiškina proto, kaip tam tikros fiksuotos savybės, trūkumu. Klaidos palaužia jų pasitikėjimą, nes klaidas jie priskiria gebėjimų trūkumui, kurių nesugeba pakeisti. Jie vengia iššūkių, kadangi iššūkiai išryškina klaidas ir sumanumo trūkumą. Tokie moksleiviai ir suaugusieji atmeta pastangas manydami, kad skatinimas daugiau dirbti rodo jų kvailumą.
Kita vertus, gerai besimokantys moksleiviai intuityviai mano, kad protas yra lengvai formuojamas ir gali būti įgytas atkakliu mokymuisi ir darbu. Jie stengiasi visko išmokti. Tikėdami, kad galite išplėsti savo intelektinius gebėjimus, jūs stengiatės tai padaryti. Klaidos kyla iš pastangų arba įgyjamų, o ne fiksuotų, gebėjimų trūkumo. Gebėjimus galima išsiugdyti atkaklumu. Iššūkiai suteikia energijos, o ne baugina, jie suteikia galimybes išmokti. Taip mąstantys studentai pasiekdavo didesnių akademinių sėkmių ir pralenkdavo savo kolegas.
Studentai, kurie tik stengiasi atrodyti sumanūs, nedėdami pastangų mokytis, išsiugdo tikėjimą, kad sunkus darbas yra menkų gabumų ženklas. Jie mano, kad talentingas ar protingas žmogus neturi atkakliai dirbti, kad jam gerai sektųsi. Blogus pažymius traktuodami kaip savo gabumų trūkumą, jie stengiasi tų dalykų ateityje nesimokyti, nebandyti dar kartą rinktis mokytis tą dalyką, o jei reikia − pasinaudoti špargale.
Vėliau, palikę mokyklą ar universitetą, pastangų nededantys darbuotojai trukdo bendravimui ir pažangai darbo vietose, atsikalbinėdami vadovams arba ignoruodami konstruktyvius pasiūlymus ar kritiką. Trokštantys žinių vadovai ieško progreso, nori tobulėti, o ribotos mąstysenos vadovai jautresni kritikai, kurioje mato savo kompetencijos trūkumą.
Mąstysena taip pat apsprendžia asmeninių ryšių kokybę ir trukmę, žmonių norą ar nenorą įveikti sunkumus. Ribotos mąstysenos žmonės mažiau linkę iškelti problemas tarpusavio bendravime ir spręsti jas. Juk jei manote, kad žmonių asmenybės bruožai yra nekintami, beprasmiška tikėtis juos pagerinti bendravimu. O tikėjimas, kad žmonės gali keistis ir tobulėti, daro juos labiau pasitikinčiais, kad skirtingus tarpusavio interesus galima sėkmingai suderinti.
Ne kartą imdami interviu žurnalistai nustebdavo išgirdę, kad išaugau Dzūkijos pušynų apsuptame kaime, o ne miesto inteligentų šeimoje, tarsi protas ir intelektas būtų tik paveldimi, o ne lavinami atkakliu darbu.
Kaip savo optimistinę mąstyseną galime perduoti vaikams? Galima perduoti pasakojant istorijas apie žmonių pasiekimus, išplaukiančius iš atkaklaus darbo. Pavyzdžiui, pasakojant apie matematikos ar kitų mokslų genijus, kurie pamilę mokslą tapo įžymybėmis. Daugelis tėvų mano, kad jie turi auginti vaikus kalbėdami jiems, kokie protingi ir talentingi jie yra. Tačiau Claudijos M.Mueller iš Stanfordo universiteto (JAV) 1998 metais atlikti tyrimai rodo, kad tai yra klaidinga nuomonė. Už protą giriami vaikai visko nori gauti lengviau už tuos, kuriuos giriame už pastangas. Gavę sunkų uždavinį, už sumanumą girti moksleiviai pasimesdavo, abejodami savo sugebėjimais. Tuo metu moksleiviai ir studentai, girti už atkaklų darbą, neprarasdavo pasitikėjimo susidūrę su sudėtingais uždaviniais ir jų gebėjimai vis gerėdavo.
Kaip tobulinti mąstyseną? Greta vaikų skatinimo giriant juos už pastangas, tėvai ir mokytojai galėtų padėti vaikams, aiškindami apie protą, kaip mokymosi mašiną, kad smegenys yra tarsi raumenys, kurie tampa stipresni juos naudojant ir kad mokymasis skatina smegenų neuronus auginti naujus tarpneuroninius tinklus, kurie gerina mąstymą. Vaikai turi suprasti, kad jie patys yra savo smegenų tobulintojai. Yra sukurta net internetinė smegenų ugdymo kompiuterinė programa („Brainology Program“), mokanti vaikus ir studentus, kaip tobulinti savo smegenis.
Tai nėra gudrybė. Žmonės skiriasi protu, talentu ir gebėjimais. Iš tyrimų seka, kad dideli pasiekimai ir net tai, ką vadiname genialumu, yra daugelio metų entuziazmo ir pasišventimo rezultatas, o ne kažko, kas natūraliai srovena, kaip gamtos dovana. W.A.Mozartas, T.Edisonas, M.Curie, Ch.Darwinas ir I.Newtonas negimė su antgamtiniu talentu. Jie jį puoselėjo milžiniškomis ir ilgalaikėmis pastangomis. Atkaklus darbas ir disciplina mokykloje ir darbe ženkliai padidina intelekto koeficientą.
Tai tinka beveik visoms žmonių pastangoms. Pavyzdžiui, kai kurie sportininkai labiau vertina talentą nei atkaklų darbą ir tampa sunkiai treniruojami. Kai kurie žmonės vangiai dirba, jei yra negiriami ir nedrąsinami, kad palaikytų motyvaciją. Jei savo namuose ir mokyklose ugdytume mąstyseną, savo vaikams duotume priemones pasiekti jų siekius ir tapti produktyviais darbuotojais ir piliečiais.
Dauguma tėvų yra įsitikinę, kad jei vaikai gerai mokosi, svarbu juos girti už gabumus ar protą. Bet daugelio žmonių tyrimai rodo, kad giriant vaikų protą juos darome trapiais, silpnais ir besiteisinančiais. Tai tinka ir dalijant kitas pagyras, pavyzdžiui, „jūs esate geras dailininkas“, „geras ministras“. Kita vertus, pagyrimas gali būti labai vertingas, jeigu parenkame tinkamus žodžius. Vaiko pagyrimas už konkrečius atliktus darbus skatina jo motyvaciją ir pasitikėjimą, sutelkia vaiką veiksmams, kurie veda į sėkmę. Toks gyrimo būdas gali jungti gerai įvertintas pastangas, strategijas, akcentą ir atkaklumą sunkumų akivaizdoje ir norą priimti iššūkius.
