Tuomet tikriausiai nė pačiame gražiausiame šlapiame sapne šių žmonių neregėta, pasirodė didžioji pūga JAV Jonas.
Ji kaip niekas kitas jų mintyse sudėjo visus taškus ant „i“ ir neabejotinai priskyrė neginčijamą pergalę jų stovyklai.
Toks aplinkybių kratinys dažnai į dienos šviesą išvelka primityvų nepasitikėjimą mokslu ir jam atvirkščiai proporcingą tikėjimą sąmokslo teorijomis, telpančius po vienu didesniu skėčiu – antiintelektualizmu.
Antiintelektualizmas, kaip priešiškumas ir nepasitikėjimas mokslu ir mokslininkais, yra gana paprastas, tačiau veidmainiškas gyvūnas. Jį galima gana nesunkiai atskirti atlikus vieną paprastą minties eksperimentą.
Savo namą prašome suprojektuoti architekto. Savo rinktinėje norime matyti Valančiūną su Mačiuliu. Savo operacijas patikime gydytojams, savo vaikų išsilavinimą – mokytojams.
Mūsų istorinius griuvėsius kasinėja archeologai, o svarbius dokumentus nešame išversti vertėjams.
Atrodytų, viskas savaime suprantama. Tačiau kai kalba pasisuka apie „moksliškai jautrias temas“, sveikas protas, panašu, iškeliauja pro langą.
Pavyzdžiui, kai pasaulinio lygio mokslininkai kaip a. a. Carlas Saganas, Neilas DeGrasse'as Tysonas, Billas Nye ar Lawrence'as Kraussas kalba apie astronomiją ar kvantinę fiziką, retas kuris drįsta baksnoti į jų lygtis ir aiškinti: „...ką tu čia nusišneki?“
Tačiau kai patys mokslininkai, remdamiesi lygiai tuo pačiu savo išsilavinimu, pradeda kalbėti apie klimato kaitą, kone kiekvienas andrius ir audrius staiga įgauna mokslinio autoriteto ir pradeda priskirti juos kažkokiam pasauliniam sąmokslui, paplitusiam tarp visos akademinės visuomenės, dirbančios vardan paprastų žmonių apkvailinimo.
Tokio kirpimo žmonės jaučiasi pakankamai moksliškai raštingi, kad Oksfordo universiteto biologijos profesoriui Richardui Dawkinsui numetę „jei mes kilę iš beždžionių, tai kodėl pasaulyje dar yra beždžionių“ argumentą, keltų savo pergalingas rankas į viršų.
Tai tie patys žmonės, kurie neurologijos profesoriui ir filosofui Samui Harrisui gali nemirksėdami dėstyti, kaip iš tiesų tiksliai sąmonė išgyvena smegenų mirtį ir iškeliauja į rojų.
Jų turimas autoritetas taip pat leidžia imunologams ir epidemiologams aiškinti, kodėl vakcinos sukelia autizmą ir yra beveik viso blogio pasaulyje šaknys.
Tai ta pati gauja, kuri, įsidėjusi sniego gniūžtę į maišelį, nešasi jį į savo šalies parlamentą ir išdidžiai klausia: „Jei klimato kaita reali, kaip jūs paaiškinsite šitai?!“ (Ką iš tiesų JAV ir padarė Oklahomos senatorius Jamesas Inhofe'as).
Taip elgdamiesi šie žmonės save automatiškai priskiria prie tokių atavistinių idiotų, kurie pridėję liniuotę prie Žemės įrodinėja ją esant plokščią arba besdami į skrendančius paukščius neigia gravitaciją.
Dalis tokios intelektualinės arogancijos priežasčių tikriausiai glūdi tame, kad tam tikrų teorijų išvados, jei tik būna priimamos, keičia kiekvieno asmeninį suvokimą apie tai, kas jis yra ir kokią atsakomybę turi prisiimti. Kai kuriems žmonėms pats faktas, kad žmonių rūšis yra kilusi iš primatų, yra žeidžiantis ir žeminantis.
Jiems gerokai paprasčiau ne pakeisti savo požiūrį į tokį, kuris atitinka faktus, o tiesiog apkaltinti faktų skleidėjus sąmokslu ir savo pačių dalyko neišmanymu ir, užsikišus ausis, garsiai šaukti „nieko negirdžiu“.
Tas pats ir su klimato kaita: susidūrus su išvadomis, teigiančiomis, kad žmogus didele dalimi prisideda prie žalingos savo planetos kaitos, jam belieka dvi išeitys.
Viena iš jų – prisiimti atsakomybę ir atitinkamai keisti savo gyvenimo būdą į tokį, kuris yra suderinamas su tvaria egzistencija savo paties namuose.
Kita, kur kas paprastesnė – nuraminus sąžinę pasakomis apie tai, kad tai viso labo tėra pasaulinis sąmokslas, tęsti savo niekuo nevaržomą destrukcinį vartojimą ir toliau dergti ten, kur pats valgo.
Suvokimas ir veiksnumas reikalauja ir atsakingo elgesio, tačiau daugumai žmonių, deja, kur kas paprasčiau tiesiog sėdėti senoje savo pačių tamsumo smarvėje, nei mėginti keisti mąstymą ir senus įpročius.
