Subjektyvūs įspūdžiai trumpai
1. Lietuvoje aukštųjų mokyklų yra tikrai daug. Ar tai reiškia didesnį pasirinkimą ir geresnį aptarnavimą? Ne. Greičiau jau tai reiškia didesnį pasimetimą ir tikimybę, kad atsidursi ten, kur mokys ne visai to ir ne visai taip, kaip įsivaizdavai. Šalyje, kur kasmet išnyksta po vieną miestą gyventojų, tiesiog negali būti tiek gabesnių, vertų aukštojo mokslo, vaikų., kad užpildytų visas tas mokslo įstaigas.
2. Dauguma būsimųjų studentų šioje parodoje ieško atsakymų į klausimus, kurių patys dar nespėjo nė suformuluoti. Kelių kalbintų stendų darbuotojai patvirtino įtarimą – vienas kitas gerai žino, ko nori, tačiau dauguma eina ten, kur labiau blizga. Šaunūs technologinių mokyklų stendai su robotais, virtualia realybe ir elektronine įranga būtų puiki agitacinė priemonė šeštoko svajonei sužadinti, tačiau jei tik tai lems abituriento apsisprendimą, jis netrukus gali suprasti patekęs visai ne ten.
3. Mokytis profesijos, kuri duos užtikrintos duonos, o ne semtis prestižo, kuris nebūtinai išvis ką nors duos, Lietuvos moksleiviai kol kas nepasiryžę. Profesinių mokyklų salėje ženkliai mažiau interesantų, negu prie aukštųjų mokyklų stendų. Na ir kas, kad dėl pusės ten ruošiamų specialistų darbdaviai stotų į gladiatorių kautynes. Taigi, sugebėjimo planuoti kiek toliau į priekį negu būsimos studijos moksleiviams dar niekas neįdiegia.
4. Užsienio universitetai lietuvius domina mažiau nei vietiniai. Tačiau jais besidominčiųjų nuotaikos rodo, kad čia eina nusiteikę rimčiausiai.
5. Absoliuti dauguma mokslo įstaigų žino didžiąją ateities problema – po 20 metų beveik pusės dabar ruošiamų specialybių nebereikės, o 40 proc. daugiausiai uždirbančių turės specialybes, kurių šiuo metu dar nė nemoko. Absoliuti dauguma apklaustų mokslo įstaigų atstovų nieko negalėjo pasakyti apie tai, kaip jų įstaiga tam rengiasi.
6. Kiek sukau galvą, taip ir nesupratau, kam reikia šioje parodoje dalyvauti muzikos, teatro ar dailės akademijoms? Negi nori prisivilioti kažkokių neapsisprendusių moksleivių? Nesvarbu, kad nemoka piešti ir be klausos? Visą gyvenimą žinojau – gali nedainuoti – nedainuok. Akivaizdu – ten stoja tie, kurie be to gyventi negali. Ir dar labiau akivaizdu, kad ten tikrai nereikia visų kitų.
O kam rūpi kokybė?
Atrodytų tokioje mugėje vieta, kur tau gali konkrečiai pasakyti, ar pasirinkta mokslo programa bus kokybiška ar nelabai ko verta, turėtų būti pati centrinė. Būtent čia turėtų grūstis didžiausias skaičius moksleivių. Juk programuotojus ar vadybininkus dabar Lietuvoje ruošia visi, kas netingi, tad mugėje lyg ir svarbiausia būtų sužinoti, kas ruošia gerai. Na, kad būsimas darbdavys neprarastų susidomėjimo vien išgirdęs baigtos mokslo įstaigos pavadinimą.
Neįtikėtina, bet prie vienintelės tiksliausiai į šiuos klausimus galinčios atsakyti vietos mugėje – „Studijų kokybės vertinimo centro“ stendo – tik vienas kitas būsimas studentas. „Turbūt nemokame reklamuotis“, – juokavo čia stovintys darbuotojai.
„Pasikviečiame tarptautinius ekspertus ir jie pagal tam tikrus kriterijus vertina studijų programų kokybę. Čia priėjusiems moksleiviams taip ir patariame – tegul apsižiūri, išsirenka patinkančias programas, o po to grįžta ir mes jiems pasakysime keliais balais ekspertai tas programas įvertino. Galime palyginti ir pasakyti, kurioms reikėtų atiduoti prioritetus“, – paaiškino, kaip dirba vertinimo centras čia konsultuojantis Pranas.
Jis gana atsargiai kalbėjo apie Lietuvos aukštųjų siūlomų programų broką, tačiau pripažino, kad apie 5 proc. tikrintų programų lygis toks žemas, kad jas tiesiog uždaro. Apie 45 proc. gauna akreditaciją trejiems metams – jos ekspertams kelia abejonių. Tad tikrai gerų mokslo programų Lietuvoje apie 50 proc. – tikra ruletė moksleiviams.
Kodėl taip yra, kai tarp aukštųjų tokia konkurencija? O gal kokybė ir krenta dėl to, kad aukštųjų tiesiog per daug ir tai ne konkurencija, o stumdymasis (kaip toje pačioje mugėje gripo epidemijos metu)?
„Aukštųjų mokyklų Lietuvoje yra per daug. Visi užsieniečiai tuo labai stebisi. Lietuvoje apie 1800 programų, o studentų nuolat mažėja. Ir dabar susidaro tokia situacija, kad studentas – pinigai. Aukštosios viską daro, kad jų pritraukti, mažina visus įmanomus balus ir būna taip, kad dalis įstojusių studentų beveik nieko nesugeba. Jie priimami tik dėl pinigų.
Studentai klausia į kokį universitetą stoti. Bet tai neteisinga, nes visuose yra gerų ir blogų programų. Net geriausiuose. Tai lyg restoraną vertinti pagal interjerą, bet neparagavus nė vieno patiekalo“, – sako Petras.
Gal tokiu atveju geriau leisti studentams stoti ne į mokslo įstaigą, o suformuoti savo išsilavinimą renkantis įvairias programas skirtingose vietose? Deja, taip plėšantis dėl studentų tai atrodo neįmanoma. Vienintelė alternatyva – jungtinė bendradarbiaujančių universitetų programa. Tokių vis daugėja.
Duona pralaimi prestižui
„Kol kas yra išlikęs dalykas, kad žodis „universitetas“ atrodo prestižiškesnis. Nors mūsų kolegija taip pat yra aukštoji, tiesiog mes daugiau mokome praktikos. Išeina taip, kad dalis universitetus baigusių studentų, kurie gal ir tapo stipriais teoretikais, ateina mokytis pas mus praktikos. Turėtų taip būti, kad universitetai ruoštų mokslininkus, žmones kuriančius idėjas, o kolegijos – žmones sugebančius jas realizuoti. „, – sako Vilniaus Kolegijos elektronikos ir informatikos fakulteto laboratorijų vedėjas Tomas Kasperavičius.
Atrodo realiame pasaulyje tai kur kas labiau patiks darbdaviams, negu abstraktus universitetinių žinių rinkinys. Ar moksleiviams tai atrodo svarbu?
„Statistika rodo, kad 98 proc. baigusių kolegiją studentų įsidarbina. Matyt tai yra kažkoks rodiklis. Bet moksleiviams tai dar neatrodo svarbu. Daugiau domisi tuo, kas patinka, kokią kryptį nori studijuoti, bet nelabai domisi ar ta profesija bus paklausi. Nors, manau, inžinerinės specialybės bus paklausios, nesvarbu kur tą išsilavinimą gaus“, – sukiodamas roboto-voro vaizdo kamerą kalbėjo T.Kasperavičius.
Jei kolegijos labiau traukia ne moksleivius, o jau baigusius universitetus potencialius bedarbius, profesiniais mokslais, atrodo, domisi tik netoli tų mokslo įstaigų įsikūrę rajonų gyventojai. Ir tai tik tie, kurie nepasirenka emigracijos.
Mažiausiai susidomėjusių moksleivių buvo salėje, kur įsikūrė virėjus, padavėjus, statybininkus, elektronikos surinkėjus, šaltkalvius ir, vėlgi, programuotojus rengiančios įvairiuose Lietuvos rajonuose įsikūrusios profesinės mokyklos.
„Taip jau įskiepyta, kad abiturientas būtinai turi eiti į aukštąją mokyklą. Tačiau matome tendencija, kad vis daugiau baigusių aukštąją ateina mokytis į profesinę. Įvaizdus, kad „proftechas“ tik nevykėliams, kažkiek kinta. Mato, kad tai yra naudinga, tai saugumas, garantas – moki amatą ir tuomet gali tobulėti. Yra profesijos, kaip mechatronika, JAVA programavimas – nereikia būti magistru, kad galėtų dirbti“, – sako Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centro praktinio mokymo vadovas Gintautas Dervinis.
Tačiau moksleiviams kol kas atrodo, kad artimiausi keli metai gero vardo įstaigoje yra svarbesni, negu tolima neaiški darbo perspektyva.
Technologijos valdo
Net atsainiai žvalgantis aukštųjų mokyklų salėje, akivaizdu, kad stipriausiai jaučiasi didieji technologijų mokslo centrai. KTU, VGTU, VU stendai tiesiog apgulti, o ir įrengti prabangiausiai. Dalis mažesnių aukštųjų įsikūrė taip kukliai, kad net nesupranti – pritraukti studentų mėgina, ar tiesiog pademonstruoti, kaip ten viskas nestipru.
KTU susijungė su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu. Gal dabar čia bus siūloma nestandartinių, ateity labiau praversiančių, programų?
„Taip. Turime sveikatos informatikos programą, kurią rengiame kartu su LSMU. Ta programa visų pirma skirta tam, kad medikai išmoktų susišnekėti su informatikais. Dalis jos paimta iš visuomenės sveikatos programos, o dalis – informacinių technologijų“, – sako KTU leidinuką moksleiviams dalinantis Ramūnas.
Jis pats moksleiviams rekomenduoja rinktis specialybę pagal savo pomėgius. O visų papildomų dalykų, anot jo, šiais laikais galima išmokti dalyvaujant įvairiausiose papildomose programose.
Protingas požiūris. Tačiau vis tiek nepadeda suprasti – kam Lietuvai šitiek daug aukštųjų mokyklų, kurios jau nė gerų dėstytojų pasisamdyti neišgali?
Žodžiu, išėjau iš mugės pasijutęs, kad persivalgiau. Tačiau vis tiek nesijaučiu sotus. Gal todėl, kad visoje lietuviškoje mokslo puotoje vis dar trūksta tikrai maistingų patiekalų?
O išeinant sausakimšoje salėje apie savo karjerą moksleiviams pasakojo Virgilijus Alekna. Smalsu, traukia ir net labai naudinga. Tiems, kas rinksis rutulio stūmiko karjerą.
