Tai išsiaiškinti nusprendė Oksfordo universiteto tyrėjai. Jie išanalizavo žmogaus-voro galimybes ir palygino jas su tuo, ką gali tikri vorai, praneša Dailymail.co.uk.
„Visi voratinkliai yra iš baltymų polimerų, kurie išstumiami aktyvuojant tam tikrus cheminius procesus. Jų metu gelio pavidalo pirminė medžiaga virsta tvirtu pluoštu“, – aiškino profesorius Fritzas Vollrathas iš Oksfordo universiteto Zoologijos departamento.
Jis pastebėjo, kad voratinklius superherojus „šaudo“ iš riešo, o tai kelia daug klausimų. Pavyzdžiui, kur yra jo liaukos?
„Kadangi voratinklio šilko sintezei reikia laiko, šios liaukos turi būti gana didelės, kad jose tilptų pakankamai daug medžiagos, kurios užtektų bent vienai dienai. Pavyzdžiui, vorai darbą pradeda „talpykloje“ turėdami tiek medžiagos, kad jos užtenka visam voratinkliui“, – pastebėjo F.Vollrathas.
Šiose liaukose taip pat turėtų tilpti pakankamai daug vandens, kuris prarandamas ar perdirbamas šilko verpimo metu.
Profesorius F.Vollrathas mano, kad žmogaus-voro šilko liaukos turėtų būti vyro krūtinės ląstoje.
Be to, voratinklio medžiaga turėtų būti pakankamai tvirta, kad išlaikytų didžiulį svorį. Remiantis filmais ir komiksais apie žmogų-vorą, Pyteris Parkeris turėtų būti vidutinio ūgio ir svorio, taigi jo svoris turėtų siekti apie 75 kg. Kartais jis prigriebia kitų žmonių, taigi šį skaičių reikėtų dauginti iš dviejų. Be to, siūbavimo metu veikiančios jėgos bendrą svorį, kurį turi atlaikyti voratinklio šilkas, dar padidina du ar net tris kartus. Be to, tinklą žmogus-voras naudoja ir kitoms užduotims, tokioms kaip traukinio sustabdymas.
Anot F.Vollratho, visa tai – ne plonų šilko gijų galimybėms. Žmogus-voras veikiau turėtų naudoti tvirtus kabelius.
Mokslininkas klausia, kas nutiktų, jei ilgoje gijoje atsirastų įtrūkimas: „Kaip visiems puikiai žinoma, silpniausia grandinės dalis nulemia visos grandinės tvirtumą.“
Taigi mutavusio vyro organizme turėtų atsirasti vietos dar vienam dalykui – šilko kokybės priežiūros sistemai.
F.Vollrathas pastebi dar vieną įdomų dalyką: žmogus-voras naudoja šilko verpimo sistemą, kokios neturi jokia žmonijai žinoma vorų rūšis. Vorai savo tinklus verpia šilką traukdami, o žmogus-voras jį iš savo rankų išspaudžia.
Mokslininko teigimu, atsižvelgiant į visus neatitikimus, peršasi vienintelė išvada – žmogus-voras realybėje egzistuoti tiesiog negali.
