Prieš 260 mln. metų prasidėjęs periodas vadinamas didžiausiu išnykimu Žemėje istorijoje. Permo ir Triaso periodų pabaigoje kilusi krizė visiškai pakeitė gyvybės mūsų planetoje kompoziciją.
Mokslininkus stebina tai, kad tokio masto katastrofos daugiau nėra buvę. Jai neprilygsta net prieš 65 mln. metų į Žemę atsitrenkęs asteroidas, dėl kurio, manoma, išnyko dinozaurai. Taigi kodėl tas laikotarpis buvo toks išskirtinis?
Mirtini laikai
Geologai bando suprasti, kas tokio baisaus įvyko per tą 80 mln. metų trukusį laikotarpį. Anot jų, visi tuo metu įvykę išnykimai sutapo su ugnikalnių išsiveržimais. Permo pabaigos išnykimas sutampa su bazalto išsiveržimais Sibire, Triaso – su vulkanizmu, kai susijungė Afrikos iš Šiaurės Amerika. Išsiveržusi lava padengė tūkstančius kvadratinių kilometrų.
Išsiveržimų metu į atmosferą buvo išskiriami ir milžiniški kiekiai anglies dioksido, halogeno ir kitų nuodingų dujų. Šios dujos gali pakeisti Žemės klimatą, sukelti rūgščiąsias liūtis, sunaikinti ozono sluoksnį ir pan.
Priežastis – neaiški
Atrodytų, kad viskas kaip ir aišku: pragaištingi išsiveržimai, dujos, sukėlusios klimato pokyčius. Tačiau ne viskas taip paprasta.
Nuo ankstyvojo Juros periodo (maždaug prieš 180 mln. metų) tokių išsiveržimų buvo daug daugiau. Tačiau nei vienas jų nesukėlė tokių išnykimų.
Antai vienas stipriausių išsiveržimų įvyko prieš maždaug 60 mln. metų Šiaurės Atlanto regione. Tačiau nėra jokių duomenų apie masinį išnykimo Paleogeno periode.
Geologai šią paslaptį bando įminti jau daugybę metų. Labai svarbu žinoti, koks tuo metu Žemėje buvo klimatas, kokius jo pokyčius sukėlė išsiveržimai.
Moksliniai duomenys taip pat įrodo, kad žemynų išsidėstymas taip pat buvo labai svarbus veiksnys. Permo periodo išsiveržimai įvyko tada, kai beveik visi Žemės žemynai sudarė vieną darinį – Pangėją.
Permo išsiveržimai paveikė visą gyvybę – nuo planktono vandenynuose iki miškų ir žemės. Tuomet kelis kartus visiškai išnyko koraliniai rifai, o sausumoje gyvenę ropliai ir amfibijos neteko beveik visos populiacijos.
Minėtas išsiveržimas Paleogeno periode buvo kitoks. Tuo metu sausumoje vaikščiojo dinozaurai, o vandenynuose jau gyveno moliuskai ir gastropodai. Pangėjos žemynas tuo metu kaip tik pamažu skilo ir formavosi pasaulis, kokį matome šiandien.
Kaip jau minėta, nors išsiveržimų būta galingų, jie nesukėlė tokių pragaištingų išnykimų. Nebent viena išimtis – Dekano spąstų (Deccan Traps) išsiveržimai Indijoje, kurie gali būti susieti su išnykimu, tačiau ne visi mokslininkai su tuo sutinka, nes kaip tik tuo metu į Žemę atsitrenkė ir milžiniškas meteoritas.
Paslaptis slypi akmenyse
Kalnuose randami akmenys gali padėti įminti daug su masiniais išnykimais susijusių paslapčių. Antai Himalajuose ar centrinėje Japonijoje randami akmenys, kurie yra vietose, kuriose anksčiau buvo gilūs vandenynai.
Akmenų sluoksniai išduoda, kad tuomet vandenynuose trūko deguonies, o jūros buvo beveik verdančios. Daugybė šių pokyčių atsitiko labai staigiai. Pangėjos žemynas itin dažnai susidūrė su katastrofomis.
Šiais laikais dujos nusėda į vandenynų dugnus. Toks natūralus „rūšiavimas“ vyksta daug lėčiau, jeigu planetoje yra vienas žemynas, kaip buvo su Pangėja. Taigi pavojingos dujos po išsiveržimų kaupiasi planetoje. Vadinasi, po vieno išsiveržimo susikaupusios dujos neišsisklaido, tada įvyksta dar vienas išsiveržimas, ir dar vienas, o dujos kaupiasi. To rezultatas buvo gyvybei netinkami vandenynai ir klimatas.
Gera žinia ta, kad dabartinė gyvybė turbūt nesusidurs su tokiu vulkanizmu, bent jau ne per artimiausius kelis tūkstančius metų.
