Žinoma, istorinių vertybių naikinimas neprilygsta žmogaus gyvybės atėmimui, bet, matyt, tokios akcijos turi simbolinę reikšmę, kurią norisi suprasti.
Tad kodėl Islamo valstybė naikina vertingą istorinį paveldą, griauna žymiąsias Palmyros šventyklas, kurias pamatyti svajoja daugelis pasaulio turistų, istorikų, archeologų?
Atsako Maritana Larbi, Vilniaus universiteto Orientalistikos centro dėstytoja.
– Kodėl Islamo valstybės akcijos nukreiptos į senovės vertybes?
– Tai – vienas iš teroro būdų, kurį jie puikiai išmano ir naudoja norėdami įžeisti Vakarų pasaulį, parodyti jo bejėgiškumą. Prisiminkime, kaip 2001 m. Talibano kariai sunaikino Bamijano Budos monumentus Afganistane ir kokį rezonansą tai sukėlė Vakarų pasaulyje. Norėdami efektyviau pasiekti savo tikslą, jie naudoja informacines technologijas, filmuoja viską – net egzekucijas.
Ne visi meno objektai naikinami, nes iš to galima ir pasipelnyti. Smulkesnius objektus, kurie lengvai transportuojami, jie parduoda juodojoje rinkoje ir perka ginklus.
Pagrindinis klausimas yra tokių naikinimo akcijų legitimacija, kurios ieškoma islamo etikos kontekste. Kova su politeizmu / klaidatikyste, taigi ir ikonoklazmas yra vienas iš pagrindinių iššūkių musulmonams nuo pat islamo atsiradimo, ir nesvarbu, ar tai ideologinė, ar fizinė kova.
Islamo valstybė, 2014 m. paskelbusi save kalifatu ir taip demonstruodama savo hegemonines ambicijas, prisistato kaip tikrųjų islamo vertybių atkūrėja. Pranašo Mahometo laikai jiems yra visuomeninės ir politinės santvarkos idealas, kurio bandoma siekti. Mahometo biografijoje minimi istoriniai įvykiai, kai 630 m. užkariavęs Meką jis liepė sunaikinti Kabos šventykloje esančius pagonių stabus, taip pat stabus kituose kaimyniniuose miestuose.
Akivaizdu, kad Islamo valstybės atstovai seka pranašo pavyzdžiu. Mahometo gyvenimas (suna) ilgainiui įgijo šventumo statusą, o islamo teologijoje ir teisėje visais laikais vyko diskusija, ar pranašo Mahometo suną savo reikšme galima prilyginti Koranui, kuris yra Dievo žodis par excellence ir aukščiausioji etinė bei teisinė instancija, ir koks hierarchinis santykis tarp šių dviejų pagrindinių šaltinių.
– Ar, be Mahometo, islamo istorijoje dar buvo tokių laikotarpių, kai naikintos svetimos istorinės vertybės?
– Pranašo Mahometo veiksmus sunku interpretuoti, neatsižvelgiant į istorines aplinkybes. Jis kovojo su savo politeistiniais gentainiais. Galima teigti, kad tada tai buvo būtinybė. Šiuolaikiniai islamistiniai judėjimai nesigilina į anų laikų įvykių interpretacijas istoriniame kontekste, o viską perima pažodžiui, net neabejodami jų teisėtumu. Būtų klaidinga teigti, kad toks požiūris į kitų kultūrų, kitų religijų vertybes vyravo visais laikais.
Islamo kultūra nėra statiška, priklauso nuo socialinių, ekonominių bei politinių aplinkybių. Islamas yra labai įvairus, vienoks Arabijos pusiasalyje, kitoks Turkijoje ar Irane, o dar kitoks Indonezijoje.
Atsiradęs islamas sparčiai plito. Per pirmąjį šimtmetį užkariauta teritorija plėtėsi nuo Kinijos rytuose iki Pirėnų pusiasalio vakaruose. Pirmosios islamiškosios Umajadų dinastijos (661–680) politinis ir kultūrinis centras įsikūrė Artimuosiuose Rytuose, Damaske. Užkariaudami svetimas kultūras ir atrasdami ten esančias vertybes jie nieko negriovė, nei Petros, nei Palmyros, nei kitų miestų. Įvertinę svetimų kultūrų technologinius bei dvasinius pasiekimus juos adaptavo savojoje vardan islamo.
Kaip pavyzdį galima paminėti Damaske išlikusią Umajadų mečetę (706), kurios sienos išklotos puikia bizantiško stiliaus mozaika, o pastato planas primena krikščioniškųjų bazilikų. Šį pastatą kalifui al-Walidui (705–715) kūrė iš priešiškos Bizantijos pakviesti meistrai. Jordanijoje esančios įžymios kitų Umajadų kalifų dykumų pilys ir pirčių kompleksai, kurių interjeras neretai buvo išpuoštas erotinėmis moterų statulomis, mozaikomis arba freskomis, byloja apie šių valdovų helenistinį požiūrį į pasaulietinį gyvenimą.
Kita vertus, VIII a. pradžioje užkariavę Vidurinę Aziją musulmonai buvo šokiruoti radę budistinę ikonografiją, kuri nesuderinama su musulmonų religine etika. Šis paveldas tame regione beveik neišlikęs.
Noriu paminėti vieną iš ryškiausių pavyzdžių islamo istorijoje – Mogolų imperijos valdovo Akbaro Didžiojo (1556–1605) pastangas tolygiai integruoti induistus ir musulmonus į visuomeninį ir politinį savo valstybės gyvenimą. Jis žengė radikalų žingsnį – įkūrė sinkretinę religiją din-i ilahi, kurioje susipynė iš pirmo žvilgsnio visai nesuderinamos islamo ir induistų religijos etinės vertybės. Iš jų pagrindinė – universalioji religinė taika.
Taigi svetimų vertybių naikinimas vardan ideologijos nėra būtinybė, tai daugiau susiję su atskiromis istorinėmis asmenybėmis ir aplinkybėmis. Islamui kaip religinei sistemai tai svetima.
– Kaip mes, krikščioniškojo pasaulio atstovai, turėtume reaguoti?
– Pasyviai stebėti, kas vyksta Irake ir Sirijoje, manau, nepriimtina. Nesu politologė, tad sunku atsakyti, kokių konkrečių veiksmų turėtume imtis. Manau, kad politikai turi ieškoti priemonių sustabdyti šį procesą. Visai tikėtina, kad po kurio laiko Artimuosiuose Rytuose turėsime dar vieną į Saudo Arabiją panašią valstybę, kuri, kaip žinome, nepaisant aukšto ekonominio ir technologinio lygio, turi esminių problemų žmogaus teisių srityje.
Vakarų analitikai Islamo valstybės įkūrimą prilygina XVIII a. Saudo Arabijoje kilusiam vahabitų judėjimui, iš kurio atsirado moderni Saudo Arabijos valstybė. Islamo valstybės politiniai veiksmai ir ideologija atspindi anų laikų agresyvią vahabitų politiką ir bekompromisį elgesį su tais, kurie nepritarė jų islamo religijos suvokimui.
Kalbant apie šventų vietų griovimą, reikėtų prisiminti pranašo Mahometo kapo sunaikinimo planus Medinoje, mieste, kuriame jis palaidotas. Ortodoksinis sunitinis islamas, šiuo atveju vahabizmas, draudžia piligrimystę prie kapų, tai prilyginama stabmeldystei. O šiitai puoselėja piligrimystę, jiems šventųjų kapų lankymas yra prievolė.
Šiuo metu pranašo Mahometo kapas yra aštrių diskusijų židinys pačiame islamo viduje. Jeigu jau keliamas klausimas apie pranašo Mahometo kapo statusą, tai ką kalbėti apie Palmyros pagoniškas šventyklas?
Šių šventyklų naikinimą islamistai interpretuoja kaip džihadą, tai yra pastangas eiti Dievo keliu. Sunaikinęs tai, kas buvo sukurta prieš islamą, vadinamuoju džahilijos – nežinojimo ir barbarizmo laikotarpiu, gausi tik pliusus (hasanat) anapilyje. O mąstyti, ar šie paminklai vėliau galėtų atnešti kokią ekonominę naudą, neverta, nes atlygis po mirties yra vertingesnis nei visos šio pasaulio gėrybės.
– Kaip į tai reaguoja kitų islamo šalių vadovai, politikai, žmonės?
– Galiu tik dar kartą pabrėžti, kad islamas yra labai įvairus. Be abejo, tokios naikinimo akcijos kelia pasipiktinimą daugeliui musulmonų. Kaip pavyzdį galiu pateikti Kaire įkurtą teisinę-teologinę islamiškąją instituciją dar al-ifta, vieną iš vyraujančių teologinių autoritetų islamo pasaulyje. Savo tinklalapyje ji smerkia šių šventyklų naikinimą, apeliuodama į tai, kad šis paveldas yra arabiškosios tapatybės dalis, ir įspėja dėl tolimesnių tokio pobūdžio nusikaltimų.
– – –
Maritana Larbi – Vilniaus universiteto Orientalistikos centro dėstytoja, Bonos universitete studijavusi islamistiką, sociologiją, edukologiją ir arabų kalbą. Orientalistikos centre ji dėsto islamo kultūros istoriją, islamo meną, islamo teisę, koranistiką ir rašo disertaciją apie vieno X a. islamo teisininko etinį veikalą, domisi islamo etika.
Parengė Nijolė Bulotaitė.
