Kuo vizualinė patirtis mažesnė (pavyzdžiui, dėl regėjimo sutrikimų), tuo ir sapnai, lygiai kaip ir regimieji vaizdiniai, skurdesni.
Tikras aklagimis neturėtų sapnuoti sapnų su ryškiais regimaisiais vaizdiniais. Jo sapnuose tai galėtų būti kažkas panašaus į nediferencijuotus ir neįprasminamus šviesos, gal kada ir spalvos pojūčius.
Pateiksiu vieno naujausių tyrimų rezultatus, paskelbtus 2014 m. žurnale „Miego medicina“ („Sleep Medicine“).
Olandų mokslininkai Amani Meaidi, Poulas Jennumas, Maurice‘as Ptito ir Ronas Kupersas straipsnyje „Aklagimių ir vėliau apakusiųjų asmenų sapnų ir naktinių košmarų jutiminis turinys“ rašo, kad ištyrė sapnus tokių žmonių grupių: 11 aklagimių, 14 vėliau apakusių ir 25 normalaus regėjimo asmenų.
Nesigilinant į smulkmenas, išvados tokios: aklagimiai ir apakusieji regimųjų vaizdinių sapnuose turėjo daug mažiau negu regintieji ir tų vaizdinių skaičius bei ryškumas koreliuoja su regėjimo praradimo laipsniu.
Kuo labiau ir anksčiau prarastas regėjimas, tuo regimųjų vaizdinių raiška silpnesnė. Aklagimiai daug dažniau fiksavo sapnus, kuriuose vyravo prisilietimo, girdimieji, uodimo ir skonio jutimai. Vėliau apakusiųjų sapnuose daugiau buvo su lytėjimu susijusių sapnų.
Dar vienas įdomus faktas, kad 4 savaičių trukmės tyrime (tiek laiko tiriamieji registravo savo sapnus) aklagimių sapnuose buvo daugiau bauginančių arba košmariškų sapnų. Straipsnio autoriai mano, kad šis faktas susijęs su tuo, jog aklagimiai turi didesnę kasdienio gyvenimo stresinių situacijų patirtį.
Lietuvoje atlikti tyrimai irgi parodė, kad akliesiems dažniau tenka patirti stresinių situacijų ir įvykių: susidurti su kliūtimis, susižeisti, susirasti pamestą daiktą ir pan.
