Vietinių gyventojų „įpjova“ pramintas įtrūkimas, manoma, atsirado ne dėl seisminio aktyvumo, o dėl požeminio vandens srovių. Jos žemėje išgraužė tarpus, kurie neatlaikė spaudimo ir viršutinė žemės dalis įsmuko.
Tokiu būdu atsirandančių smegduobių gausu ir Lietuvos šiauriniuose regionuose.
„Jas sukelia daug dalykų – drėgmė gilumoje, silpninanti dirvą ir bet koks procesas, mažinantis žemės tvirtumą ir stabilumą“, – sakė geologas Sethas Wittke.
Naujasis plyšys Jeloustoune atsivėrė per pastarąsias dvi savaites. Ekspertai ramina, kad šis įtrūkimas žemėje nėra susijęs su po šiuo nacionaliniu parku glūdinčiu superugnikalniu ir nepranašauja jo išsiveržimo, nors jis atsivėrė gana netoli Jeloustouno kalderos.
Šios kalderos skersmuo siekia per 70 km. Manoma, kad Jeloustouną suformavo prieš 2,2–0,6 mln. metų įvykę ugnikalnio išsiveržimai. Parke ir dabar gausu geizerių, purvo vulkanų, karštųjų versmių.
Jeloustone kasmet registruojami keli tūkstančiai silpnų žemės drebėjimų; istoriniu laikotarpiu užfiksuoti šeši stiprūs drebėjimai (virš 6 magnitudžių).
Pastaruoju laikotarpiu vėl stebimas Jeloustono geoterminis suaktyvėjimas, giluminių sluoksnių judėjimo paspartėjimas, tačiau geologai visų šių reiškinių nesieja su padidėjusia vulkaninio išsiveržimo galimybe.
Manoma, kad Jeloustouno superugnikalnio išsiveržimas turėtų pragaištingų pasekmių.
