CERN mėginama aptikti miniatiūrinių juodųjų skylių. Jau pradėta nuo birželio mėnesio sukauptų duomenų analizė. CERN eksperimentai gal ir kursto baimę būgštaujantiems, kad mokslininkai prisižais ir sukels pasaulio pabaigą. Tačiau pastarieji teigia, kad šis fundamentalus eksperimentas gali iš esmės pakeisti Visatos sampratą.
„Kaip daugybė vienodų dvimačių popieriaus lapų (turinčių ilgį ir plotį) gali egzistuoti ir trečiajame išmatavime (aukštyje), taip ir paralelinės visatos gali egzistuoti kitose, aukštesnėse dimensijose, – samprotauja CERN mokslininkas iš Voterlu universiteto Miras Faizalas. – Mes prognozuojame, kad gravitacija gali nutekėti į kitus išmatavimus, o jei taip įvyksta, tuomet LHC turi susidaryti miniatiūrinės juodosios skylės.“
„Įprastai žmonės multivisatą įsivaizduoja kaip kvantinės mechanikos interpretuojamą pasaulių aibę, kurioje įkūnyta kiekviena įmanoma visatos versija, – tęsia mokslininkas. – To neįmanoma patikrinti bandymais, todėl tai yra ne mokslas, o tik filosofiniai pasvarstymai. Mes, mokslininkai, paralelines visatas įsivaizduojame kiek kitaip – kaip tikras visatas kitose, dar nežinomose dimensijose.“
Šių metų kovą profesorius M.Faizalas su kolegomis apskaičiavo, kiek reikia energijos, jog gravitacijos vaivorykštėje (angl. gravity's rainbow) būtų aptikta miniatiūrinių juodųjų skylių.
„Jei generavę tiek energijos mes aptiktume tokių juodųjų skylių, įrodytume vaivorykštės gravitacijos teoriją ir kitų išmatavimų egzistavimą“, – įsitikinęs M.Faizalas.
Nuo birželio LHC tunelyje vykdomi dvigubai galingesni dalelių susidūrimai nei tie, kuriuos vykdant buvo atrastas Higgso bozonas. Po kiekvieno tokio beprecedentės galios dalelių susidūrimo LHC tunelyje pažyra milijardai dalelių, kuriuos fiksuoja CERN jutikliai. Jie taip pat stebi, kada ir kaip tos dalelės susilieja ir kokias formas įgauna.
CERN teoretikai sako, jog tai gali pateikti akivaizdžių požymių apie dar nežinomų ir neatrastų išmatavimų egzistavimą. Kol kas mes žinome tik apie tris erdvės (ilgis, plotis, gylis) ir vieną laiko išmatavimą. Visai įmanoma, kad esant tokiam dideliam energijos kiekiui, kai kurios dalelės tiesiog išnyksta tose dar neatrastose dimensijose. Kaip tik jose ir gali egzistuoti paralelinės visatos.
Kaip rašo Phys.org, įgyvendinant naujausią tyrimą pasitelkta nauja vaivorykštės gravitacijos teorija. Taip mėginama išsiaiškinti, kodėl LHC greitintuve kol kas dar taip ir nepavyko aptikti miniatiūrinių juodųjų skylių.
Alberto Einsteino reliatyvumo teorijoje postuluojama, kad gravitaciją sąlygoja erdvės ir laiko išsikreivinimas. Vaivorykštės gravitacijos teorijoje postuluojama, kad erdvė ir laikas dalelėms, turinčioms skirtingą energijos kiekį, išsikreivina skirtingai. Kitaip tariant, skirtingą energijos kiekį turinčios dalelės erdvėlaikyje ir gravitaciniame lauke judės skirtingai. Tad pagal vaivorykštės gravitacijos teoriją miniatiūrinių juodųjų skylių aptikimui reikia daugiau energijos.
Iki birželio LHC tunelyje juodųjų skylių buvo ieškoma neperžengus 5,3 TeV ribos. Pagal vaivorykštinės gravitacijos teoriją, tiek energijos, ko gero, yra tiesiog per mažai. Minėta teorija numato, kad juodosios skylės gali pradėti formuotis esant ne mažesniam nei 9,5 TeV galios laukui (tada jos formuotųsi šešiuose išmatavimuose) arba ne mažesniam nei 11,9 TeV galios laukui (tada jos formuotųsi dešimtyje išmatavimų). Po rekonstrukcijos darbų LHC greitintuvas veikia net 13 TeV „apsukomis“ – taigi galingiau nei teoriškai pakaktų.
„Jei tokiomis sąlygomis pavyktų aptikti miniatiūrinių juodųjų skylių, tai įrodytų egzistuojant kitus išmatavimus. Vadinasi, jose egzistuotų paralelinės visatos“, – įsitikinęs Floridos valstijos universiteto mokslininkas Ahmedas Faragas Ali.
„Bet jei juodųjų skylių nepavyktų atrasti ir tokiomis sąlygomis, tai galėtų reikšti vieną iš trijų, – portale Phys.org aiškina Mohammedas Khalilis. – Pirma, kitos dimensijos neegzistuoja. Antra, jos egzistuoja, bet yra mažesnės nei tikėtasi. Trečia, reikia tikslinti vaivorykštės gravitacijos parametrus.“
