Galima užtikrinai sakyti, kad be įžvalgos daug mokslinių ir technologinių proveržių nebūtų pavykę taip gerai, kaip nutiko išties. Pateikiame keletą ryškių įžvalgumo pavyzdžių.
Mėlyna nugali geltą
Naujagimių gelta yra dažna ir potencialiai pavojinga. Ją sukelia kūne susikaupęs bilirubinas, kurio jų kepenys negali suskaidyti, todėl kūdikiai pageltonuoja.
Sunkiais geltos atvejais būdavo įprasta perpilti kraują. Bet 1956 metais du atsitikimai Rochfordo ligoninėje (Didžioji Britanija), tai pakeitė.
Vasarą seselė Jean Ward išnešdavo naujagimius iš kūdikių skyriaus į vidinį kiemą. Vieną ypač saulėtą dieną ji pediatrui Richardui Dobbsui parodė vaiką, kuris buvo saulėkaitoje nuogas ir jo odoje atsirado trikampė tamsiai geltona dėmė. Dėmė nebuvo įdegis. Ant kūdikio trikampį šešėlį metė užkloto kampas, tad likusi kūdikio oda prarado geltoną spalvą.
Netrukus vieno gelta sergančio kūdikio kraujo pavyzdys prieš ištiriant netyčia buvo paliktas ant patologijos laboratorijos palangės. Bilirubino lygis buvo gerokai mažesnis nei turėjo būti.
Šie du atsitikimai R.Hobbsui ir jo kolegai Richardui Cremeriui pakišo mintį, kad šviesa ar šiluma skaido bilirubiną. Atlikę eksperimentus jie išsiaiškino, kad svarbiausias ingredientas – mėlyna šviesa. Dabar mėlynos šviesos naujagimių skyriuose yra standartas.
Karališkasis purpuras
Paaugliai gali sukelti daug rūpesčių ir Williamas Perkinas nebuvo išimtis. Aštuoniolikmetis chemijos studentas brandino didelius planus. 1856 m. per Velykų atostogas jis stengėsi toluidiną paversti antimaliariniu vaistu chininu.
Namų laboratorijoje Rytų Londone jis pridėdavo įvairias medžiagas į toluidiną ir panašų chemikalą, aniliną. Gaudavosi įvairiausios, nuo tamsiai rudos iki juodos spalvos, pliurzos ir kietos medžiagos. Tada, po vieno tokio eksperimento plaudamas mėgintuvėlius, jis pastebėjo, kad vanduo nusidažė purpurine spalva.
Tai buvo laimingas atsitiktinumas. W.Perkinso sukurta substancija dažė medžiagas ryškia purpurine spalva, o tuo laiku naudoti purpuriniai dažnai buvo labai brangūs. Tad, metęs chinino idėją, jaunuolis užpatentavo savo dažus ir, gavęs turtingo tėvo paramą, pastatė fabriką. W.Perkinso „moveinas“ pradėjo visą sintetinių dažų pramonę.
Nedūžtantis stiklas
Stiklinio mėgintuvėlio numetimas šiaip jau nėra labai gera mintis. Bet viena tokia nesėkmė buvo naudinga chemikui Édouardui Bénédictus: nors mėgintuvėlis sudužo, stiklo šukės neišsibarstė.
Tai įvyko 1903 metais. Mėgintuvėlyje buvo vienos iš pirmųjų plastmasių, nitroceliuliozės. Plonas jos sluoksnis, išgaravus tirpikliui, liko ant sienelių vidaus. Todėl stiklo šukės išsilaikė drauge.
Pasakojama, kad po kelių savaičių Benediktas skaitė laikraščio straipsnį apie automobilių avarijoje byrančiomis stiklo duženomis sužeistus žmones. Tai buvo eureka momentas ir jis karštligiškai dirbo, kol sukūrė pirmąjį saugų „Triplex“ stiklą – plonas plastiko sluoksnis suspaustas tarp dviejų stiklo lakštų.
1909 metais jis savo idėją užpatentavo, bet automobilių pramonė naujojo stiklo naudojimui nebuvo pasirengusi. Pirmą kartą plačiu mastu saugus stiklas panaudotas dujokaukėms Pirmajame pasauliniame kare. Tik karui pasibaigus automobiliuose saugų stiklą imta naudoti standartiškai.
Slidi apsauga
1938 m. balandžio 6 dieną Roy'us Plunkettas chemijos kompanijos „DuPont“ laboratorijoje Niudžersyje (JAV) bandė sukurti naują šaldalą. Bet tetrafluoretileno balionas nenorėjo išleisti dujų.
Patikrino vožtuvą – švarus. Dujos neina. Tad jis prapjovė balioną. Ir aptiko vaškingus baltus miltelius. Kadangi buvo chemikas, jis suprato, kad dujų molekulės sureagavo viena su kita ir sudarė polimerą.
Politetrafluoretilenas (PTFE) pasirodė esantis neįtikėtinai naudingas. Jis saugojo nuo ėdančių chemikalų, gaminant pirmąją atominę bombą, ir apsaugojo „Apollo“ astronautų skafandrus. Vėliau juo buvo padengti dirbtinės širdies vožtuvai, kadangi organizmas jo neatmeta.
Jo slidumas netgi padeda virtuvėje: PTFE dar žinomas teflono pavadinimu.
Ištįsusi planeta
Įrangos gedimai įprastai būna menkas malonumas. Bet Jamesui Christy, JAV Laivyno observatorijos Vašingtone astronomui, gedimas 1978 m. buvo dangaus dovana.
Jis padėjo fotografinę plokštelę ant mašinos, kuria astronomai seka dangaus objektų judėjimą. Plutonas atrodė ištįsęs ir neryškus, o kai mašina sugedo, astronomas rengėsi plokštelę išmesti.
Kol mašina buvo taisoma, jis negalėjo nieko veikti, tik stebėti plokštelę. Išsipūtęs atrodė tik Plutonas. Dėl viso pikto jis patikrino ankstesnius atvaizdus ir aptiko, kad kai kuriuose Plutonas irgi atrodė ištįsęs.
J.Christy suprato, kad tai gali būti palydovas ir pavadino jį Charonu. Atradimą patvirtino abipusio Plutono ir palydovo užtemimo prognozė. Tada planetos vaizdo deformacija dingo.
Parengta pagal „New Scientist“ inf.
