„Galime teigti, kad ano meto mašinos ant ratų važinėjo minkšta žeme ar šlapiu paviršiumi, – aiškino A.Koltypinas. – Dėl jų svorio liko tokios gilios vėžės. O vėliau šios vėžės – kaip ir visas likęs paviršius – tiesiog suakmenėjo ir išsaugojo visus įrodymus. Tokie atvejai geologams gerai žinomi, pavyzdžiui, panašiu būdu natūraliai išsilaikė dinozaurų pėdų įspaudai.“
Tarptautiniame aplinkosaugos ir politikos universitete Maskvoje dirbantis bei kontroversiškas knygas rašantis geologijos mokslų daktaras tokias išvadas paskelbė grįžęs iš ekspedicijos minėtoje vietovėje.
Anot jo, žymės įspaustos kietame paviršiuje, sudarytame iš suspaustų vulkaninių nuosėdų. „Visi šie akmeningi laukai buvo išraižyti ratų vėžėmis prieš milijonus metų – mes kalbame ne apie žmones. Tai buvo kažkokie automobiliai ar visureigės mašinos. Vėžių poros vietomis susikerta vienos su kitomis, jų gylis skiriasi. Vietovės vaizdas nepalieka abejonių, kad tai yra labai seni dalykai – kai kur paviršius paveiktas laiko, matomi plutos įtrūkiai“, – aiškino A.Koltypinas.
Jis tikina apskaičiavęs ir šių vėžių amžių, pasinaudojęs vulkaninių nuosėdų datavimo metodu: „Kaip geologas galiu užtikrinai pasakyti, kad nežinomi prieštvaniniai visureigiai važinėjo po centrinę Turkiją prieš 12–14 mln. metų.“
Vyras aiškina, kad archeologai nedrįsta tokių dalykų pripažinti, esą tai sugriautų taip ilgai ręstas klasikines teorijas.
Geologas pastebėjo, kad atstumas tarp dviejų vėžių visuomet išlieka panašus ir beveik sutampa su atstumu tarp šiuolaikinių automobilių ratų. Tiesa, dabar pravažiuoti čia įprastu automobiliu nepavyktų: vėžės vietomis yra itin gilios ir siekia apie vieną metrą.
Panašios vėžės aptiktos ne tik Turkijoje, bet ir kitose šalyse, o viena žinomiausių tokio pobūdžio vietovių yra Maltoje. Dėl jų amžiaus nesutariama, tačiau dauguma archeologų mano, kad vėžes paliko maždaug 2 tūkst. metų prieš Kristų gyvenę vietiniai, gabenę prekes rogėmis ar vežimais. Gilios provėžos kalkakmenyje įsispaudė dėl drėgmės ir dažno važinėjimo. Kita versija – grioviai buvo naudojami drėkinimui.
Seniausia žmonių (lot. Homo) genties rūšis Homo habilis gyveno prieš 2,2 – 1,6 mln. metų, o A.Koltypino minimu laikotarpiu Žemėje buvo tik įvairių gyvūnų ir žmogbeždžionių.
Tačiau A.Koltypinas įsitikinęs, kad protu ir gebėjimais žmonėms prilygstančios ar net mus lenkiančios būtybės Žemėje gyveno dešimtis milijonų metų.
