Tos uždelsto veikimo bombos pavadinimas – Jeloustounas. Superugnikalnis, kurio išsiveržimo galia, specialistų teigimu, tūkstantį kartų pranoktų garsųjį Šv. Elenos ugnikalnio išsiveržimą 1980-aisiais.
Nors Jeloustounas beveik be jokių aktyvumo požymių snaudžia jau daugiau kaip 70 tūkst. metų, mokslininkai atvirai kalba, kad nesugebėtų prognozuoti tikslios naujo išsiveržimo datos. Pastarąjį kartą Vajomingo ir Montanos valstijų sandūroje slūgsanti Jeloustouno nacionalinio parko ašis, kurios gelmėse kunkuliuoja milžiniškas išsilydžiusių uolienų katilas, buvo išsiveržusi prieš 640 tūkst. metų. Mokslininkai linkę manyti, kad Jeloustounas išsiveržia maždaug kas 700 tūkst. metų.
Tai – vienas didžiausių aktyvių žemyninių vulkaninių silicio magmos šelfų planetoje. Svetainė „HowStuffWorks“ pamėgino sumodeliuoti, kaip viskas vyktų, jei superugnikalnis staiga išsiveržtų.
Prognozės skiriasi
Visų pirma ant Žemės plutos paviršiaus išsiveržtų magmos, uolienų, garų, anglies dvideginio ir kitų dujų kupolas. Dujos sprogtų taip, kad magma būtų ištaškyta po visą Jeloustouno nacionalinį parką. Prognozuojama, kad šio superugnikalnio išsiveržimas iškart pražudytų apie 90 tūkst. parko apylinkėse įsikūrusių gyventojų, nes maždaug 3 m pelenų sluoksnis iškart po išsiveržimo nuklotų viską iki 1,6 tūkst. km spinduliu.
Pelenai blokuotų visą antžeminio transporto eismą, būtų atšaukti ir visi oro skrydžiai, kaip kad nutiko 2010 m. išsiveržus ugnikalniui Islandijoje.
„Sieringos dujos patektų į atmosferą ir susimaišytų su vandens garais, – dėstoma išsiveržimo modeliavimo ataskaitoje. – Tokio dujų mišinio pasekmė – migla, pro kurią sunkiai prasibrautų saulės spinduliai. Todėl netrukus pradėtų kristi oro temperatūra, o tai atsilieptų žemės ūkio derliui – sunaikintų pasėlius, todėl netrukus pasaulyje pradėtų stigti maisto produktų.“
Kad Jeloustouno išsiveržimas turėtų tokių katastrofiškų padarinių, tiki ne visi. Pernai JAV Geologinė tarnyba USGS priėjo išvadą, kad Jeloustouno išsiveržimas užklotų visos šalies miestus pelenais ir nutrauktų skrydžius bei sutrikdytų komunikacijas, tačiau tai nereikštų JAV griūties.
USGS mokslininkų naudota programa „Ash 3D“ rodo, kad po Jeloustouno superugnikalnio išsiveržimo 500 km spinduliu esantys miestai paskęstų maždaug 1 m pelenų pusnyse. Toliau esančiuose miestuose pelenų iškristų daugiausiai keliasdešimt centimetrų, o pakrantės miestuose – vos vienas-kitas centimetras.
„Išsiveržimas suformuotų savo vėjų sistemą, kuri galimai nuslopintų dabar Šiaurės Amerikoje vyraujančių vėjų modelį“, – sakė tyrimo autorius Larry Mastinas.
Problemų netrūktų
Tačiau net ir plonesnis pelenų sluoksnis JAV būtų didžiulė nelaimė. Visų pirma, pelenai paralyžiuotų elektronines komunikacijas ir skrydžius. Be to, visą žemyną nukloję pelenai, ko gero, sukeltų bent metus trunkančią žiemą.
Štai 1815 m. įvykęs Tamboros ugnikalnio išsiveržimas Ramiajame vandenyne visam pasauliui atnešė metus be vasaros, ir, pvz., JAV Šiaurės Rytuose (Meino, Niujorko, Masačusetso ir kt. valstijose) tų metų birželį snigo.
Bent 30 cm pelenų sluoksniu padengtose zonose kiltų pastatų deformacijų ir griūties, vandentiekio ir kanalizacijos sistemų užsikimšimo rizika, vėjai keliuose ir gatvėse supustytų pelenų kopas.
Praeityje Jeloustoune yra įvykę trys superugnikalnio išsiveržimai, kurių metų į aplinką buvo išmesta apie 250 kubinių mylių pelenų. Pirmasis įvyko prieš 2,1 mln. metų, antrasis – prieš 1,3 mln. metų, trečiasis ir pastarasis – prieš 640 tūkst. metų.
O menkesnės galios išsiveržimas Jeloustoune įvyko prieš maždaug 70 tūkst. metų.
Šių metų balandį mokslininkai paskelbė Jeloustouno gelmėse atradę antrą magmos katilą, kuris slūgso po seniau žinomu pirmuoju. Antrajame dubenyje magmos yra tiek, kad jis 11 kartų užtvindytų Didįjį kanjoną.
