Tai eksperimentas, kurio atsakymai rodo, kaip smarkiai žmonių civilizacija ėmė remtis viena rūšimi. Anot biologo, tyrinėjusio vištų paplitimą pasaulyje Olivier Hanotte, be viščiukų susidurtume su „badaujančiu pasauliu“. Beveik trečdalis pasaulio mėsos ir praktiškai visi kiaušiniai pradingtų. Galėtų kilti pandemijos ir neramumai, kurie sukeltų neregėto dydžio krizę. Tai gali atrodyti pernelyg dramatiška, turint omenyje, koks banalus šis paukštis atrodo. Tačiau vištos yra visur.
Vištų ir žmogaus ryšys yra senas. Maždaug prieš 3000 metų polineziečiai pasiėmė vištas su savimi į Ramiojo vandenyno salų apgyvendinimo ekspedicijas, naudojo jų kaulus siuvimo adatų, tatuiravimo įnagių ir net muzikos instrumentų gamybai. Senovės Graikijoje šis paukštis laikytas šventu ir tikėjo, kad jo dalys gali pagydyti įvairius negalavimus – nuo nudegimų iki šlapinimosi į lovą. Romėnų generolai prieš mūšį pasitardavo su tam reikalui laikomų vištų pulkeliu. Jei šventieji paukščiai prie mūšį noriai lesdavo, tada generolai galėjo tikėtis pergalės; jei atsukdavo nugaras, išmintingiau buvo kautynių vengti. Gaidžių peštynės tikriausiai yra seniausias sporto reginys po bokso.
Žinoma, dabar vištos daugiausiai vertinamos kaip maisto šaltinis. Šis jų vaidmuo neišpasakytai išaugo smarkiai pralenkdamas visas planetos kiaules ir karves kartu paėmus. Jei pridėsime kates ir šunis, vištų vis vien daug daugiau. Dabar vienam žmogui tenka 3 kudakuojančios vištos. Žmonės kasmet sušlamščia beveik 100 milijonų tonų vištienos ir daugiau nei 1 trilijoną kiaušinių. Vien per šių metų Super taurės sekmadienį, amerikiečiai sudorojo apie 1,25 mlrd. viščiukų sparnelių.
Tačiau toks populiarumas yra stebėtinai naujas reiškinys. Dar 1950 m. amerikiečiai raudonos mėsos suvalgydavo dvigubai daugiau nei vištienos. Dabar situacija apsivertė. Viščiukų pakilimas prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai JAV paukštienos augintojai išvedė paukštį, tinkamą masinei gamybai, kuriam augdavo didesni krūtinės raumenys, jam reikėjo mažiau pašaro, jis daug greičiau subręsdavo.
Šis smarkiai pakeistas gyvūnas dabar yra didžiulės paukštienos pramonės pagrindas visoje planetoje. Nors Azijoje žmonės vis dar valgo mažiau vištienos nei Š. Amerikos gyventojai, jie vejasi: manoma, kad iki 2020 metų vištiena aplenks kiaulieną – tradicinį kinų favoritą.
Ką be jos darytume? Neseni įvykiai rodo, kad būtų riesta. Meksikiečiai suvalgo daugiau kiaušinių nei kas nors kitas – vidutiniškai po 330 kasmet.Kai 2012 metais Meksike kiaušinių kainos pašoko dėl milijonų sergančių paukščių sunaikinimo, demonstrantai išėjo į gatves per vadinamąją „Didžiąją kiaušinių krizę“. Per 2011 metų neramumus Egipte pikti protestuotojai skandavo: „Jie valgo vištas ir karvelius, o mes kiekvieną dieną valgome pupas!“ Kai Irane neseniai paukštienos kainos pakilo trigubai, policijos vadas įspėjo televizijos prodiuserius netransliuoti vištienos valgymo, kad nekiltų smurtas. Persijos įlankoje, Saudo Arabijoje, vištų lesalas subsidijuojamas, kad mėsa būtų nebrangi ir potencialiai nervingi gyventojai liktų ramūs.
Kodėl vištos, o ne, tarkime, antys ar jakai, tapo svarbiausia gyvūnų rūšimi žmogui? Atsakymas iš dalies susijęs su puikiu jų prisitaikomumu.
Charles Darwin, nemažai savo laiko ir pinigų skyręs šio paukščio tyrimams, buvo vienas pirmųjų tai suvokusių. Jis rinko viščiukus iš viso pasaulio, daugelį kurių perleido Londono Gamtos istorijos muziejui.
Tipiškai nuodugniu tyrimu C. Darwin išsiaiškino, kad visos naminių vištų veislės kilo iš bankivinės vištos, baikštaus ir retai pasirodančio fazano, gyvenančio Pietų Azijoje ir dalyje Kinijos, prisitaikusio prie įvairiausių gyvenamųjų aplinkų. Jo išvados buvo patvirtintos 2004 metais, kai buvo nuskaitytas šio paukščio genomas.
Bankivinė višta, prijaukinta bent jau prieš 4000 metų, perdavė naminėms vištoms genomą, kurį formavo įvairiausios aplinkos, nuo Himalajų papėdžių iki Sumatros džiunglių. Tuo pačiu naminės vištos galėjo perimti genus iš kitų batavinių vištų porūšių, tarp kurių ir Indijos pilkoji džiunglių višta.
„Vištų genetinė įvairovė stebina. Tai, ko gero, labiausiai genetiškai diversifikuota naminių gyvūnų rūšis, galbūt išskyrus kiaules“, – sako O. Hanotte.
Tai ne tik padėjo kaimo vištoms klestėti visuose kontinentuose, išskyrus Antarktidą, bet ir leido žmonėms išvesti, anot amerikiečio ornitologo William Beebe, „gražias, keistas ar monstriškas“ vištų veisles – nuo putlių iki prakaulių.
Vištų iškilimas nebūtinai blogas dalykas, tiesą sakant, vištos yra, galima sakyti aplinkos apsaugos herojai. Norėdami suprasti įspūdingą jų efektyvumą, įsivaizduokime vištienos pakeitimą kitų naminių gyvūnų mėsa.
Jautiena, sudaranti maždaug ketvirtį JAV suvartojamos mėsos, būtų katastrofiškiausias pakaitalas. Norint gauti tiek pat kilogramų jautienos, reikėtų rasti daugiau nei 1000% daugiau žemės nei naudojama vištoms – didesnio ploto nei Indija ir Kinija kartu paėmus.
Karvės pašarą mėsa verčia daug neefektyviau nei vištos, tad net jei pereitume prie intensyviai auginamų, grūdais šeriamų galvijų, tektų jiems duoti aštuonis kartus daugiau pašaro, kad būtų gauta tiek pat mėsos. Žinant, kad auginamų galvijams pašarų plotai dabar užima maždaug trečdalį mūsų planetos ariamos žemės, gali tiesiog nelikti vietos.
O kaip su kiaulėmis? Reikėtų bent jau padvigubinti jų skaičių nuo 1 iki daugiau nei 2 milijardų, kad būtų patenkintas mėsos trūkumas ir daugiau planetos ploto turėtų tapti žemės ūkiui skirta žeme, kadangi kiaulėms reikia beveik 14 % daugiau pašaro, norint gauti mėsos kilogramą.
Kalbant apie aplinką, svarbu ir dujos. Kitaip nei vištos, karvės ir avys pašarą fermentuoja bakterijų kupinuose skrandžiuose ir išskiria daug stiprų šiltnamio efektą sukeliančių (ŠES) dujų – metano. Auginant jautieną išskiriama beveik keturis kartus daugiau ŠES dujų (įskaitant anglies dioksidą) mėsos kilogramui nei auginant vištas, tuo tarpu auginant avis – daugiau nei penkis kartus. Perėjimas prie sūrio, kaip baltymų šaltinio, ŠES dujų emisiją padidintų kone dvigubai, kiaulenos atveju padidėjimas būtų 75 procentai. Nepasotinamo pasaulio mėsos poreikio patenkinimas be vištienos nuspaustų globalaus atšilimo greičio pedalą.
O kaip kiti paukščiai? Antys ir kalakutai gali atrodyti visai tinkami pakaitalai, tačiau jie turi keletą trūkumų. Kalakutų ir žąsų į mažus narvelius neįgrūsi, o antims reikia vandens.
„Nerasite ančių pusdykumėse, mintančių kenkėjais. Antys gali prisitaikyti, tačiau ne taip gerai, kaip vištos. Antys ir kalakutai turi savo nišą, bet jie nebus varžovai“, – sako O. Hanotte.
Kalakutai nėra tokie efektyvūs kiaušinių nešėjai, ir nė viena iš šių rūšių neduoda tiek mėsos iš pašaro. Jis mano, kad baltymų požiūriu, labiau tikėtinas pakaitalas būtų vabzdžiai, o ne antys.
Plunksnuoti gelbėtojai
Atsiradusiai vabzdžių baltymų rinkai dar yra daug vietos augti, tačiau kol kas augtų maisto iš jūros poreikis, galintis sunaikinti daugelį pasaulio žvejybos išteklių – dabar jų produkcija per metus siekia maždaug 80 milijonų tonų. Vandens kultūros pasiūla išaugtų, bet užtruktų, kol dabartinė gamyba (apie 60 milijonų tonų per metus) pakeistų vištieną.
Kai kurios šalys savo gyventojus aprūpintų mėsa: JAV galėtų sustabdyti visą jautienos ir kiaulienos eksportą ir grįžti prie savo iki XX a. 6 dešimtmečio gyvavusių valgymo įpročių. Vakariečiams, norintiems ištirti augalinius mėsos pakaitalus, toks maistas, kaip tekstūrizuoti kviečių baltymai (jau naudojami „kepsneliuose be vištienos“) tikriausiai labiau paplistų. Toks pokytis tikriausiai paveiktų ir aplinką: jei visi pakeistume vištieną, pavyzdžiui, į pupas, ŠES dujų emisija būtų daug mažesnė. Kiekvieno vištienos kilogramo gamybai išskiriama 6,9 kg ŠES dujų, tuo tarpu pupų kilogramo – 2 kg.
Kitoms šalims gali taip gerai nesikloti. Afrikos ir Azijos dalyse, kur vištiena yra įprastas gatvės maistas ir net skurdžiausieji kieme gali laikyti vieną kitą vištą, šio paukščio išnykimas sukeltų itin staigų nepakankamos mitybos lygio šuolį. Vištienoje ir kiaušiniuose ypač daug nepakeičiamųjų aminorūgščių, lizino ir treonino, kurių mūsų kūnai patys pasigaminti negali.
„Neįmanoma tokiam pasauliui, koks jis yra dabar, egzistuoti be gyvūninių baltymų, gaunamų iš vištų kiaušinių ir mėsos“, – sako Jianlin Han, biologas iš Pekino Gyvūnų mokslo instituto Kinijoje.
Tai tiek apie maitinimąsi. Vištos visuomenėje vaidina ir kitą, ne tokį matomą vaidmenį: jų kiaušiniai labai svarbūs gripo vakcinos gamybai. Norint pagaminti kasmetines 400 milijonų dozių, apdorotos gripo kultūros įšvirkščiamos į apvaisintus kiaušinius. Virusų kupinas skystis surenkamas ir virusas nužudomas arba susilpninamas, taip iš vieno kiaušino gaunama maždaug viena vakcina.
„Tiesiog stulbina, kaip gerai gripo virusas auga kiaušiniuose“, – sako Doris Bucher, mikrobiologė, kurios laboratorija Niujorko medicinos koledže yra viena iš vos trijų pasaulyje, auginančių kasmetinę vakciną.
JAV finansuoja „kiaušininių“ vakcinų alternatyvų paiešką iš dalies bijodami pasekmių, jei vištos išnyktų. „Buvo nerimaujama, kad jei paplistų H5N1, jis galėtų nužudyti visas planetos vištas“, – sako D. Bucher.
Šveicarijos farmacijos kompanija „Novartis“ sukūrė alternatyvą „Flucelvax“, auginamą kokerspanielių inkstų ląstelių linijoje, kurią Europa patvirtino 2007, o JAV – 2012 metais. Vaistas patvirtintas tik pilnamečiams ir gali užtrukti, kol mastas išaugs pakankamai, kad patenkintų pasaulio poreikį.
D. Bucher vertinimu, jei vištos išnyktų, vien JAV vienas gripo sezonas galėtų nusinešti 50 000 žmonių gyvybių. Ir jei kiltų nauja kiaulių gripo ar panaši pandemija, žmonija neturėtų tinkamos gynybos nuo jos siautėjimo.
Sudie, suflė
Aišku, be riaušių, blogo maitinimosi ir ligų, nukentėtų ir mūsų saldumynų pomėgis. Kiaušinių išnykimas iš esmės pakeistų konditeriją. „Tai būtų siaubinga. Šį ingredientą pakeisti sunkiausia. Miltus – lengvai, bet jei neturėtume kiaušinių, prarastume struktūrą ir lengvumą“, – sako Ludwig Hely, „The Savoy“ viešbučio Londone konditeris. Galima būtų naudoti ančių ar netgi putpelių kiaušinius, bet jie gana reti ir pyragai taptų brangiu skanėstu. Tuo tarpu plačiau paplistų kiaušinių pakaitalai, tokie ingredientai kaip šilkinis tofu, kepimo soda ir linų sėklos – jie suriša ir išpurena tešlą. Toks išradingumas bus ne naujiena, patyrusiems maisto normavimą per II Pasaulinį karą. Kai kurie jau darbuojasi su šiuolaikine šios gudrybės versija: Jason Sellers, vieno iš geriausių JAV veganų „Plant“ restoranų šefas, sako išsiaiškinęs, kaip pagaminti morengą be kiaušinių. Tačiau netgi jis sutinka, kad kartais kiaušinių pakeisti neįmanoma: „Yra dalykų, kurių tiesiog neįmanoma pagaminti be kiaušinių, pavyzdžiui, suflė.“
Ne visos vištų išnykimo pasekmės būtų blogos. Mažiau žmonių užsikrėstų salmonelėmis. Ši bakterija, dažniausiai aptinkama žalioje vištienoje, pasaulyje kasmet nužudo apie 115 000 žmonių ir dešimtis milijonų susargdina.
Visi besirūpinantys gyvūnų gerove, tikrai pasveikintų faktą, kad milijardai viščiukų, kurių daugumos valstybių įstatymai nesaugo ir kurie gyvena trumpą ir brutalumo kupiną gyvenimą, būtų atleisti nuo šios tarnybos, nors ir išnykimo kaina. Antropologas Steve Striffler, kurio knygoje „Chicken“ tyrinėjama paukščių industrializacijos istorija, sako, kad, nors vištos yra itin svarbus baltymų šaltinis skurdžiai gyvenantiems kaimiškose vietovėse, jų išnykimas išsivysčiusiose ekonomikose nebūtų toks jau blogas dalykas: „Apie 75 procentai vištų auginamos pramoniniu būdu pirmajame pasaulyje. Auginamos jos ypatingai blogomis sąlygomis ir iš esmės negyvena. Ir visa tai skirta maistui, kuris dažnai gaminamas būdais, kurie kenkia darbuotojams, klientams ir aplinkai.“
Ar vištų armagedonas tikėtinas? Vištos vis labiau koncentruojamos gigantiškose fermose, tad labiau rizikuoja užsikrėsti ligoms nei dauguma kaimo vištų. Dėl paukščių gripo prieš dešimtmetį teko sunaikinti 100 milijonų paukščių visoje Azijoje ir šiais metais gripas vėl kelia galvą. Tačiau vištų išlikimo gebėjimai stulbinami. Jos praleido šalia žmonių pastaruosius kelis tūkstantmečius. Ir kasmet tampa vis glaudžiau susijusios su mūsų gerove. Gal dangus ir nesugriūtų, tačiau ditirambų giedojimo bevištė planeta nebūtų verta.
Parengta pagal Andew Lawler tekstą „New Scientist“.
