Keisčiausios, absurdiškiausios ir baisiausios sąmokslo teorijos visada buvo masalas lengvatikiams ir labiausiai pažeidžiamiems visuomenės nariams.
Daliai žmonių niekuo nepagrįstos teorijos tampa pačia patraukliausia tiesa, nes jos neva paaiškina daugybės problemų priežastis ir suranda atpirkimo ožius.
Negali paaiškinti kokio nors reiškinio arba įvykio? Negali patikėti moksliniais laimėjimais arba įtarimų kelia jų poveikis? Vadinasi, yra sąmokslas, yra jie – slapčia virvutes tampantys galingieji, kurie už viso to stovi ir mausto mus visus – paprastą žmogų, politikus, žiniasklaidą.
Visos šios pseudoteorijos apie tą patį – slaptą įtakingų žmonių, korporacijų ar vyriausybinių organizacijų susimokymą prieš žmoniją.
Gal todėl dažnai sąmokslo teorijomis tikintys žmonės tik viena ja nepasisotina – jei tiki, visomis iš karto.
Kodėl purškia nuodus?
Pastaruoju metu viena populiariausių tokio tipo teorijų slaptą sąmokslą įžvelgia lėktuvų paliekamuose pėdsakuose. Esą balti ruožai, likę danguje praskridus orlaiviui, yra cheminės ir biologinės medžiagos.
Cheminio pėdsako (angl. „chemtrail“) teorijos šalininkai tiki, kad lėktuvai specialiai išmeta chemikalus. Kodėl? Priežasčių galima prisigalvoti įvairių.
Tai esą sąmokslas susargdinti žmoniją, kad farmacijos bendrovės gautų dar didesnį pelną. O gal net ir sunaikinti dalį žmonijos – kontroliuoti žmonių skaičių.
Taip pat esą siekiama reguliuoti temperatūrą, naikinti augaliją ir daryti kitas blogybes. Visa tai neva užsako šalių vyriausybės, didžiulės korporacijos arba viena slapta, visus pasaulio galinguosius kontroliuojanti organizacija. Jos nariai, žinoma, yra slapti, tačiau itin įtakingi, mat gali nurodinėti, pavyzdžiui, JAV prezidentui.
Interneto platybėse šios teorijos užkerėti žmonės dalijasi lėktuvų paliktų pėdsakų nuotraukomis ir neva viską įrodančiais vaizdo įrašais.
Teorija viską paaiškina
Chemijos specialistams tokios kalbos kelia juoką.
Jie neabejoja – tai, ką matome danguje, yra paprasčiausiai susikondensavę vandens garai.
Chemijos neišmanantys žmonės tiesiog rodo savo neišprusimą ir ieško lengvų atsakymų į jiems per sudėtingus klausimus.
Tačiau tai ir yra sąmokslo teorijų šalininkų pamatas, jų duona – viskam reikia paprasto, lengvo ir, svarbu, intriguojančio, mažo, paprasto žmogelio bejėgiškumą prieš valdžią parodančio atsakymo. Tai savotiška psichologinė apsaugos nuo sudėtingo pasaulio priemonė.
Cheminio pėdsako teorija ja tikintiems žmonės yra tarsi visraktis. Jie įsitikinę, kad daugybė problemų pasaulyje kyla dėl to, kad lėktuvai į aplinką specialiai purškia chemikalus ar sunkiųjų metalų dulkes. Tiesa, dažnai ir tos problemos būna laužtos iš piršto.
Anot teorijos šalininkų, chemikalų purškimą slaptais susitarimais užsako didžiulės korporacijos, farmacijos įmonės ar šalių vyriausybės.
Čia galioja tradicinė sąmokslo teorijų mantra: visi jie susimokę prieš visuomenę ir siekia tik kuo didesnio pelno ir naudos. O paprastas žmogelis tėra vargana, viskam paklūstanti avis.
Pavyzdžiui, anot šios teorijos šalininkų, farmacininkai siekia, kad žmonės kuo daugiau sirgtų ir pirktų jų gaminamų vaistų. Todėl būtent jie užsako cheminių medžiagų ir sunkiųjų metalų paleidimą į orą, kad šie sukeltų kvėpavimo takų ir kitokias ligas.
Žinoma, nė vienas sąmokslininkų neatsako, kodėl kvėpuoti ir nuodytis lėktuvų purškiamais chemikalais sutinka ir patys vaistų gamintojai. Juk tokiu atveju jie neišvengiamai ir patys kvėpuotų tuo, ką išmestų lėktuvai.
Bet logikos čia ieškoti nereikia, mat sąmokslo teorijų mėgėjai tiesiog nori būti išklausyti – visi argumentai, kurie prieštarauja jų teorijai, yra ne kas kita, o „valdžios užsakytų provokatorių bandymas toliau skleisti melą“.
Siekia sukelti paniką
Anot tų, kurie tiki, kad lėktuvai palieka cheminių pėdsakų, kenksmingosios medžiagos gali būti naudojamos ir siekiant paveikti mases, jas nuraminti, padaryti paklusnias. Esą taip žmonėmis manipuliuoja valdžia.
Dalis minimos teorijos palaikytojų mano, jog po truputį į atmosferą leidžiami nuodai gali būti ir elektromagnetinis superginklas. Cheminėmis atakomis neva gali būti vykdoma ir klimato kontrolė, orų reguliavimas.
Tokiais niekuo nepagrįstais kaltinimais besišvaistantys sąmokslininkai siekia ne tiktai būti pastebėti, bet ir sukelti paniką ir ja pasinaudoti.
Tam tikrose visuomenės grupėse jie pasėja netikrumą ir nepasitikėjimą. Šie žmonės kiekviename žingsnyje ima įžvelgti valdžios apgavystes. Jie pasijunta tarsi būtų išsiaiškinę tikrąją tiesą apie įtakingųjų juodus darbus.
Paradoksas – šie visuomenės nariai nenori būti politikų genama avių banda, bet truputį pavilioti mielai ima sekti sąmokslininkams iš paskos. Taip sąmokslų teoretikai pagaliau gyvenime atranda prasmę, pasijunta svarbūs.
Plisti padeda internetas
Kaip šiuolaikiniame technologijų pasaulyje, kai įmanoma atskleisti, regis, viską, kai nėra saugios net pasaulio galingųjų paslaptys, galima nuslėpti tokį sąmokslą kaip cheminiai pėdsakai? Juolab kad juos ore buvo galima pamatyti dar prieš dešimtis metų, pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metais, kai sąjungininkų bombonešiai danguje virš Vokietijos palikdavo šimtus tokių pėdsakų.
Manoma, kad pseudoteorija apie lėktuvų vykdomas chemines atakas JAV atsirado dar XX a. pabaigoje, kai keli žurnalistai atkreipė dėmesį į ore neva „ilgiau nei anksčiau“ išliekančias praskridusių lėktuvų žymes.
Taip pasėta abejonė sustiprėjo būtent šiais laikais. Bet kodėl būtent dabar?
Mokslininkų teigimu, viskas yra labai paprasta ir dėl to galime kaltinti save, tiksliau technologinę pažangą – ji kai kuriems žmonėms tiesiog nesuvokiama, todėl skubama ieškoti atsakymų pseudomokslo srityse.
Ir tokiems atsakymams apie chemines atakas plisti itin padeda moderniojo pasaulio palydovai – socialiniai tinklai.
Jų vartotojai tarpusavyje pradėjo dalytis savo užfiksuotais „įrodymais“ apie lėktuvų purškiamas nuodingas medžiagas. Jie skelbė nuotraukas, vaizdo įrašus ir būrė bendraminčių grupes, kuriose aptarinėjo ir rėmėsi iš piršto laužtomis istorijomis.
Juk taip malonu, kai įtarimus patvirtina dar vienas, o po to ir trečias vartotojas. Taip sukuriama grupė teisuolių, kurie neva atskleidė sąmokslą, yra pasirengę kovoti „už tiesą“ ir, žinoma, būtinai su „nenuovokiu“ pasauliui dalytis apie šį „valdžios slepiamą sąmokslą“.
Naivuolius lengva apmauti
Kartais tokius sąmokslo teorijų šalininkus itin paprasta maustyti, parodyti jų idėjų beprotybę. Štai vienas vaikinas, nusprendęs iš cheminio pėdsako teorijos aktyvistų pasijuokti, vienai grupei nusiuntė nuotrauką, kurioje matyti, kaip iš lėktuvo sparno kyla garų kamuoliai.
Jų buvo išties daug, nes tąsyk lėktuvas leidosi avariniu būdu ir reikėjo atsikratyti kuo daugiau degalų.
Vaikinas apsimetė tikintis, kad tai yra ne kas kita, o iš lėktuvo išmetami chemikalai, kvietė visus atsibusti.
Tai itin populiarus sąmokslo teorijų šalininkų raginimas, mat visi esą miega.
„Jūs atsibuskite, paskaitykite literatūros, pažiūrėkite filmukų, švieskitės – valdžia jums meluoja“, – ragina teorijos kurstytojai.
Minėtas vyras labai lengvai apsimetė būtent tokiu. O kad nepasirodytų maža, dar pridėjo ir išgalvotą istoriją – esą kai tiktai paviešino nuotrauką, jis buvo suimtas, neteko telefono.
Po tokios istorijos internete sąmokslininkai tiesiog šventė. Jiems tai buvo lyg įrodymas, kad cheminės atakos egzistuoja, ir kažkas nenori, kad apie jas būtų žinoma.
Vaikino nuotrauką tada peržiūrėjo milijonai ir ja dalijosi dešimtys tūkstančių socialinių tinklų naudotojų.
Galima tik įsivaizduoti, koks sąmokslininkų stovykloje kilo pyktis, kai vaikinas visiems atskleidė, kad istoriją išsigalvojo. Jis gavo grasinamų žinučių, buvo išvadintas parsidavėliu ir paklusnia avimi, kad jam parodymus, žinoma, liepė pakeisti ne kas kitas, o sąmokslą sukūrę įtakingieji.
Mokslininkai laiko niekais
Chemijos mokslininkai šio keliamo triukšmo dėl chemikalų, neva purškiamų iš lėktuvų, nevertina rimtai.
„Lietuvos ryto“ kalbintas Vilniaus universiteto Taikomosios chemijos katedros vedėjas profesorius Rimantas Raudonis teigė, jog lėktuvų palikti balti ruožai paprasčiausiai yra susikondensavę, t.y. skysčiu virtę, vandens garai.
„Lėktuvas degina degalus. Degimo metu išsiskiria anglies dioksidas ir vanduo, o šis vanduo, patekęs į šaltą aplinką, kondensuojasi, – kalbėjo profesorius R.Raudonis. – Viršuje oro temperatūra žema, todėl garai ima kondensuotis ir mes juos matome. Jei nesikondensuotų – nematytume. Nesusikondensavę garai yra nematomi.“
Taigi danguje matomos baltos juostos yra į šaltą aplinką patekę ir vandens lašeliais, o vėliau ir ledo kristalėliais, virtę vandens garai. Danguje jie matyti kurį laiką, o per kiek jie išsisklaidys, priklauso nuo vėjo greičio, temperatūros ir kitų aplinkos sąlygų.
Natūralu, kad kartais balti kondensato ruožai išlieka ilgiau, o kartais išsisklaido greitai.
Anot dalies sąmokslininkų, kad purškiama chemijos, įrodo tai, jog kartais baltus ruožus matome, o kartais – ne. Esą baltos juostos – tai lėktuvų paliktų nuodingų medžiagų pėdsakai.
Kaip teigia chemikas R.Raudonis, lėktuvo kondensacijos ruožo nebūna nebent tada, kai jis skrenda žemai ir yra per šilta, kad garai susikondensuotų.
Kai lėktuvas leidžiasi ir patenka į žemesnius sluoksnius, balto pėdsako nematome, kai skrenda aukštai – garai kondensuojasi ir juos matome.
Ar matysime baltą ruožą, priklauso nuo aplinkos sąlygų.
Tarša – kaip automobilio
„Garai iš lėktuvo susidaro taip, kaip ir iš automobilio.
Normaliai veikiant varikliui, degalai dega, susidaro anglies dvideginis ir vanduo, – palyginimą su kasdiene transporto priemone pateikė R.Raudonis. – Lygiai taip pat garai eina iš automobilių. Tik mes matome juos žiemą, o vasarą nematome, nes garai kondensuojasi tik vėsioje aplinkoje.“
Profesorius nemano, kad garų kiekis, kurį išmeta orlaiviai, gali prisidėti prie temperatūros pokyčių, tačiau pamini, jog, kaip ir automobiliai, lėktuvai išmeta ir natūraliai degimo metu susidariusių oro teršalų junginių.
„Automobilių išmetamosiose dujose yra šiek tiek anglies monoksido, gali būti šiek tiek azoto oksido, – teigė R.Raudonis. – Iš esmės tokie pat angliavandeniliai deginami tiek lėktuve, tiek automobilyje. Jokio esminio skirtumo nėra.“
Taigi lėktuvai teršia aplinką, bet lygiai tiek pat, kiek mūsų vairuojami automobiliai.
Neįrodė ir tyrimai
Kelis kartus mokslininkų grupės, spaudžiamos cheminio pėdsako teorijos aktyvistų, atliko lėktuvų taršos tyrimus. Savo oro erdvę tyrė kanadiečiai.
2000 metais oficialų pareiškimą, tvirtinantį, kad chemikalai nėra purškiami, pasirašė ir daugybė organizacijų, įskaitant NASA ir JAV aplinkos apsaugos agentūrą.
Visi kaip vienas tvirtino: „Nėra jokių esminių mokslinių ar kitokių įrodymų, patvirtinančių, jog aukštesniuose oro sluoksniuose lėktuvai purškia chemines medžiagas.“
Vis dėlto chemikalų teorijos šalininkai ne tiktai nenusiramino, bet ir palaikė tai susimokymo prieš juos įrodymu.
Esą kaipgi kitaip? Visi tokiais pareiškimais tik ir mėgina dangstyti iš maišo lendančią ylą.
Galbūt kam nors tapo lengviau gyventi ilgainiui įtikėjus niekuo nepagrįsta teorija ir susiradus atpirkimo ožį – slaptus susitarimus kuriančius galinguosius.
Daug kas tapo paprasčiau, nes pasidarė aišku, kad visas juos ir kitus pasaulio nelaiminguosius kankinančias problemas tiesiog išpurškė praskridęs lėktuvas.
Įtikėjusių cheminiais pėdsakais yra ir Lietuvoje
Visuomenės veikėja Milda Bartašiūnaitė yra bene žinomiausia cheminių pėdsakų teorijos šalininkė Lietuvoje. Ji įsitikinusi, kad lėktuvai purškia chemines medžiagas, o tai užsako mus susargdinti norinčios milžiniškos korporacijos ir vyriausybės.
„Cheminis pėdsakas nėra kokia nors teorija, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo M.Bartašiūnaitė. – Mes remiamės realiais dokumentais. Aš apie tai esu sukūrusi kelis filmus, viską galima rasti internete.“
Daug pašaipių kalbų sulaukė M.Bartašiūnaitės pasiūlymas garinti actą – neva taip galima išnaikinti lėktuvų paliekamus cheminius pėdsakus. Tiesa pati moteris teigia, jog tokiu pasiūlymu ji tiesiog siekė atkreipti visuomenės dėmesį, o ar actas veikia, ji nėra tikra.
„Man reikėjo atkreipti žmonių dėmesį ir man tai pavyko. Aš tuo labai džiaugiuosi, – sakė žinoma moteris. – Aš padariau performansą ir atkreipiau dėmesį. Ar actas veikia, ar neveikia, galvos neguldau. Mano garintas actas suveikė – paveikė ne tiek dangų, kiek žmones.“
M.Bartašiūnaitė teigė, kad didžiulės įmonės dėl milžiniškų pinigų į orą iš lėktuvų purškia cheminius junginius.
„Iš lėktuvų purškiami metalai: aliuminis, baris. Visas šias dulkes mes įkvepiame ir jos nusėda mūsų smegenyse, – savo įsitikinimus dėstė M.Bartašiūnaitė. – Padaugėjo sergančių Alzheimerio liga. O farmacininkai juk suinteresuoti, kad kuo daugiau žmonių sirgtų.“
M.Bartašiūnaitė siūlė atkreipti dėmesį ir į naują problemą, kurią Lietuvoje esą sukėlė iš lėktuvų išmetami chemikalai.
„Visi medžiai susirgo grybeliu. Suraskite nors vieną raudoną klevą. Lapai nespėjo paraudonuoti – visi pagelto ir, geriausiu atveju, nukrito. Tikriausiai tai padarė grybelis. Arba gal dirva užkrėsta grybeliu“, – tikino M.Bartašiūnaitė.
Moters manymu, medžių ligas užsakė genetiškai modifikuotas sėklas gaminanti korporacija. Anot moters, verslininkai siekia išnaikinti augalus, kad pasiūlytų juos pakeisti kitais – savo parduodamais.
„Man gaila medžių, aš verkiu, – sakė visuomenės veikėja. – Jokio kito mokslinio paaiškinimo nei medžių nuodijimas aš nerandu.“
