Portalas „Aviation week“ pakalbino „Skunk Works“ Revoliucinių technologijų skyriaus vadovą dr. Tomą McGuire'ą.
Kad šis reaktorius yra novatoriškas ir revoliucinis, byloja vien jo dizainas: vietoj gremėzdiško, didelių energijos sąnaudų reikalaujančio ir menką energijos išeigą duodančio „Tokamak“ „Skunk Works“ sukūrė žymiai kompaktiškesnį ir efektyvesnį reaktorių.
Esminis skirtumas – „Skunk Works“ visą branduolinio reaktoriaus sistemą sutalpino į žiedinę konstrukciją, kuri sudaro sąlygas apeiti vieną esminių klasikinio branduolinės sintezės reaktoriaus trūkumų – juose tilpdavo labai mažai plazmos, nors įrenginiai būdavo milžiniško dydžio.
„Tradiciniuose „Tokamak“ tipo reaktoriuose plazmos kiekį ribodavo vadinamasis „beta limitas“ – senųjų reaktorių plazmos koeficientas siekdavo tik apie 5 proc., – aiškina T.McGuire'as. – Naujasis mūsų reaktoriaus efektingumas sieks 100 proc. ar net daugiau.“
Naujosios konstrukcijos reaktorius bus 10 kartų mažesnis, o jo galingumas turėtų būti apie 500 megavatų. Tad branduolinės sintezės būdu pagamintą energiją būtų galima naudoti ne tik gigantiškuose pramonės ar technikos objektuose, bet ir įvairiausiose kasdienio gyvenimo sferose.
„Skunk Works“ neabejoja, kad jų reaktoriai (o jie – ne didesni už reaktyvinio lėktuvo variklį) energija aprūpins viską – nuo erdvėlaivių iki lėktuvų, laivų. Žinoma, kaip energijos šaltinius juos galės naudoti ir kur kas stambesni objektai.
„Tai – viena pagrindinių priežasčių, kodėl, mūsų įsitikinimu, šią technologiją vertėtų vystyti, tobulinti ir projektuoti ateities ekonomikai, – pasakojo laboratorijos vedėjas. – Svarbiausia, kad naujasis reaktorius yra dešimt kartų mažesnis. Tačiau jis vis tiek veikia. Mes tuo įsitikinę, nes mums pavyko sukurti labai stabilią konfigūraciją. Mūsų atveju viskas grindžiama nuolatine pusiausvyra, balansu.“
Perspektyvos
Ar tikrai toks reaktorius gali tapti revoliuciniu? Visų pirma, „Lockheed Martin“ nėra koks nors mėgėjas-entuziastas, turintis galimybių savo idėjas įgyvendinti tik garaže. Tai – viena didžiausių ir solidžiausią patirtį turinčių aerokosminės ir karinės pramonės kompanijų pasaulyje. Projekto vadovas T.McGuire'as puikiai suvokia, kad tai – tik pradžia, tačiau neabejoja, kad dizainas tinkamas, o reaktoriaus ištobulinimui iki masinės gamybos ir naudojimo prireiktų maždaug dešimtmečio.
„Norėtume galutinį prototipą išvystyti per penkias kartas, – atskleidžia T.McGuire'as. – Jei mums pavyks įgyvendinti planą naujos kartos egzempliorių sukurti kas vienerius metus, mums galbūt pakaktų ir penkerių metų. Laboratorijoje mes jau įrodėme, kad galime tai padaryti. Kol kas jis neveikia visu pajėgumu, tai – savotiškas veikiantis koncepcinis reaktorius, iliustruojantis, kad sprendimas – įgyvendinamas ir efektyvus.“
Tad išradimo autoriai viliasi po penkerių metų turėti visu pajėgumu veikiantį reaktoriaus modelį ir pradėti masinę jo gamybą. Vienas generatorius sugebėtų pagaminti 100 megavatų energijos – tiek pakaktų didžiuliam krovininiam laivui ar miestui su 80 tūkst. pastatų. O reaktoriaus gabaritai būtų 7 ir 12,5 metro. Galima sakyti, standartinės vilkiko puspriekabės ilgio, tik šiek tiek platesnis.
