Prasilenkęs su K.Mullis gatvėje, ko gero, nepasakytum, kad jis yra visame pasaulyje žinomas mokslininkas. Tačiau užtenka kurį laiką pabendrauti ir supranti: tai – neeilinė asmenybė. Minčių šuoliai, netikėtos detalės iš praeities, šmaikščios replikos – jo skiriamieji bruožai.
Skaitydamas pranešimą Vilniuje vykstančiame forume „Life Sciences Baltics 2014“ K.Mullis nesinaudojo užrašais. Todėl pasakojime apie tai, kaip jis ištobulino polimerazės grandininę reakciją (angl. polymerase chain reaction, PCR), kuri leidžia padauginti DNR iki tolimesniems tyrimams būtino kiekio, netrūko netikėtumų. Vėliau K.Mullis prisipažino: „Atsiprašau, jei tai atrodė kaip didelė betvarkė. Tačiau tai atspindi ir mano smegenis, mąstyseną – viena didelė betvarkė.“
Tačiau jis suskubo pridurti, kad mokslininkams tai būdinga. Ir net naudinga: netikėti minčių posūkiai ne sykį privedė prie didžių atradimų. Panašiai buvo ir jo atveju.
Laikė ne mokslininku, o eiliniu darbuotoju
Nobelio premijos laureatu K.Mullis tapo 1993 metais, tačiau atradimą jis atliko bene dešimtmečiu anksčiau. Apie tą laikotarpį, 1981–1983 metus, mokslininkas teigė susimąstantis retai, bet ruošiantis pranešimui Vilniuje jam teko pasikapstyti po atsiminimus.
„Kalbant apie DNR tyrimus, palyginus su tuomet, dabar mes gyvename ypatingu metu, turime milžiniškas galimybes. Anuomet mes tik žinojome, kad DNR turi sekas, bet nežinojome, kaip jos atrodo. Tačiau žmonės suprato, kad ateis laikas, kai proteinų, genetinės sekos informaciją bus galima padauginti ir tai taps svarbia medicinos dalimi“, – sakė K.Mullis.
Chemija besidomėjęs mokslininkas dirbo vienai kompanijai priklausiusioje nedidelėje laboratorijoje, kurioje jis su komanda gamino DNR sekų dalis. Septyniese per mėnesį jie pagamindavo vos keletą nedidelių DNR „iškarpų“, kurių reikėjo molekulinės biologijos mokslininkams. Tiesa, pastarieji kolegomis jų nelaikė.
„Su DNR dirbantys žmonės buvo laikomi laboratorijos pagalbiniais darbuotojais, o biochemikai buvo tikrieji mokslininkai, kuriems mes dirbome. Žinoma, mes pasaulį matėme kitaip“, – šyptelėjo K.Mullis.
Situacija kardinaliai pasikeitė, kai laboratorija įsigijo įrenginį, kuris viso jo skyriaus darbą atliko efektyviau, nei šeši darbuotojai kartu paėmus. K.Mullis jautė atsakomybę už savo darbuotojus, todėl nusprendė pasigalynėti su mašina ir išrasti dalyką, kuris sukurtų daugiau darbo vietų ir suteiktų daugiau naudos nei mažytės DNR grandinės dalys.
Brovėsi pripažinimo link
Jo siekiamybė buvo sulipdyti nedideles DNR sekos dalis ir atkurti visą grandinę, tačiau tuomet tai atrodė neįmanoma. Vieną vakarą važiuodamas greitkeliu jis sugalvojo, kad ištiesinus ir atskyrus DNR grandinės dalis jas būtų galima nukopijuoti naudojant DNR polimerazes (tai yra pagrindiniai DNR replikacijos procese dalyvaujantys fermentai, atsakingi už genetinės medžiagos dvigubėjimą, kuris įvyksta prieš ląstelės dalijimąsi). Kartojant šį procesą daug kartų turėtų nusikopijuoti visa DNR grandinė.
„Sustojau vidury greitkelio, nes negalėjau tuo patikėti: nejau taip tikrai gali būti? Juk tai negali būti klaida! – prisiminė K.Mullis. – Vėliau pagalvojau, kad šis procesas jau turėjo būti išrastas. Tik niekaip negalėjau atsiminti, kad būčiau apie tai girdėjęs. Bet tai atrodė taip paprasta ir elementaru... Paklausiau pažįstamų mokslininkų ir kolegų, jie taip pat neatsiminė nieko panašaus.“
Galiausiai jis išbandė naująją technologiją savo laboratorijoje, o gauti rezultatai patvirtino mokslininko teoriją. Tačiau K.Mullis teigia, kad jo atradimu nesusidomėjo nei tuometinė darbovietė, nei kitos kompanijos. Tik po ilgų įkalbinėjimų jam pavyko įtikinti vieną laboratoriją pabandyti pritaikyti jo metodą tyrimams.
Atradimas nesudomino ir mokslo žurnalų „Nature“ bei „Science“ – esą straipsnis pernelyg sudėtingas ir nesudomins platesnės auditorijos. Galiausiai mokslininkas straipsnį nusiuntė specializuotam recenzuojamam žurnalui „Methods in Enzymology“.
Dabar jo atradimas naudojamas daugybėje įvairiausių sričių: nuo kosmologijos iki kriminalistikos, nuo biologijos iki medicinos. Tačiau pats K.Mullis jau keliolika metų dirba kitoje srityje: ieško būdų gydyti ligas nenaudojant antibiotikų.
„Kai pradėjau dirbti su DNR sau pasakiau: kai pasieksiu, kad turėdamas mikrogramą DNR galėsiu padauginti tiek, kiek man reikia, daugiau to nebedarysiu. Todėl ėmiausi kitos veiklos: ieškau naujų būdų gydyti infekcines ligas. Taigi jei turite keletą nereikalingų milijardų dolerių, aš juos mielai paimčiau – mes rastume, kur juos panaudoti“, – šmaikštavo Nobelio premijos laureatas.
