Danijoje kiekvienas 18 metų sulaukęs vyras privalo atlikti karinę prievolę. Dabar pašaukiama vos keletas tūkstančių, tačiau visi patikrinami ir be viso kito, turi atlikti IQ testą. Nuo šeštojo dešimtmečio tebenaudojamas tas pats testas. „Kasmet 25000–30000 jaunuolių skiriame tą patį testą“, – sako Thomasas Teasdale'as, Kopenhagos universiteto psichologas.
Rezultatai stebinantys. Per tą laiką Danijos vyrų IQ dramatiškai pakilo. Tiesą sakant, pakilo tiek, kad surinkęs vidutinį šeštojo dešimtmečio rezultatą, dabar būtų nebetinkamas tarnybai, sako T.Teasdale'as.
Tas pats fenomenas stebimas daugelyje kitų kraštų. Bent jau šimtmetį kiekviena nauja karta buvo ženkliai protingesnė už ankstesniąją. Bet panašu, šis džiaugsmingas socialinės istorijos skyrius eina į pabaigą.
Danijoje sparčiausias IQ augimas, maždaug 3 taškai per dešimtmetį, vyko nuo šešto iki devinto dešimtmečio. Rezultatai pasiekė viršūnę 1998 m. ir nuo to laiko sumažėjo 1,5 taško. Kažkas panašaus vyksta ir keliose kitose išsivysčiusiose valstybėse, tarp kurių – Didžioji Britanija ir Australija.
Kodėl IQ visame pasaulyje augo? Ir, dar svarbiau, kodėl šis augimas dabar liovėsi? Kontroversiškiausias paaiškinimas yra, kad augantis IQ slėpė mūsų genetinio potencialo smukimą. Ar taip galėtų būti? Ar mūsų laukia pamažu smunkantis intelektinis pajėgumas?
IQ augo dėl gyvenimo sąlygų
Nėra abejonių, kad intelektas – bent jau išmatuojamas IQ testais – nuo tada, kai buvo pirmą kartą formalizuotas prieš šimtmetį, smarkiai išaugo. JAV vidutinis IQ augo 3 taškais per dešimtmetį nuo 1932 m. iki 1978 m., panašiai kaip ir Danijoje. Pokarinėje Japonijoje jis augo stulbinančia 7,7 taškų per dešimtmetį sparta, o pora dešimtmečių vėliau panašiu tempu jis pradėjo augti ir Pietų Korėjoje. Kur psichologai bepažvelgdavo, regėdavo panašią tendenciją.
Nuolatinis testo rezultatų gerėjimas Jameso Flynno iš Otago universiteto Naujojoje Zelandijoje, pirmą kartą aprašiusio šią tendenciją garbei, pavadintas „Flynno efektu“. Daug prirašyta, kodėl tai vyko. Gali būti kultūrinis elementas, kai atsirandant televizijai, kompiuteriams ir mobiliesiems įrenginiams gerėjo kai kurie mūsų gebėjimai. Didžiausias IQ padidėjimas susijęs su vizualiniais ir erdviniais gebėjimais. Geresnis testo formato perpratimas taip pat gali turėti įtakos.
Tačiau bendras požiūris yra, kad anksčiau žmones ribodavo prasta sveikata ir aplinka, ir tai tebevyksta kai kuriose šalyse. Kur tik sąlygos ima gerėti, pasireiškia Flynno efektas. Dėl pagerėjusios mitybos, švietimo ir aktyvesnio stimuliavimo vaikystėje, daug žmonių visame pasaulyje tapo išties protingesni.
Galiausiai, juk pasikeitėme ir kitose srityse: kiekviena karta buvo aukštesnė už ankstesnę, tikriausiai dėl geresnės mitybos. Tad, nors ūgis dar labiau priklauso nuo genetikos, nei protas – aukštesnių tėvų vaikai paprastai irgi būna aukšti – aplinka taip pat svarbi.
Jei geresnis maitinimasis ir švietimas lėmė augantį IQ, pasiekimai turėtų būti ypač ryškūs žemesniajame spektro gale, tarp vaikų, turinčių mažiausiai pranašumų. Ir išties, būtent tai dažniausiai tyrėjai ir mato. Pavyzdžiui, Danijoje, protingiausių asmenų rezultatai praktiškai nepakito – norint patekti tarp geriausių 10 proc. populiacijos, reikia surinkti maždaug tiek pat taškų, kaip ir šeštajame dešimtmetyje. „Aukštyn kilo žemesnysis galas. Viršus praktiškai nejudėjo“, – pastebi T.Teasdale'as.
Jei Flynno efektą lemia socialiniai pasiekimai, tada tokiems faktoriams kaip švietimas ir geresnis maitinimasis plečiantis šalyse, turėtų pasireikšti jų intelektą stiprinantis poveikis. „Jau kurį laiką prognozavau, kad turėtume matyti kai kurių jų veikimo pabaigos ženklus“, – sako J.Flynnas. Ir šie ženklai išties atsiranda. Panašu, regime Flynno efekto pabaigą išsivysčiusiose šalyse.
Panašiai slopsta ir ūgio didėjimas. Bet IQ rezultatų kreivė ne tik išsilygina, bet, atrodo, leidžiasi žemyn. Apie pirmąjį nedidelio sumažėjimo įrodymą pranešta 2004 m.
Nuo tada daug tyrimų parodė panašų sumažėjimą kitose išsivysčiusiose šalyse, tokiose kaip Australija, Danija, Didžioji Britanija ir Švedija. Naujausias, pernai pateiktas įrodymas, pasiekė mus iš Nyderlandų ir Suomijos. Ar turėtume sunerimti? Pasak J.Flynno ir T.Teasdale'o, – ne. Įrodymai negausūs ir kartais prieštaringi, ir gali būti atsiradę atsitiktinai.
Paslėptas mažėjimas?
Net jei tai ne atsitiktinumas, tokie smulkūs sumažėjimai gali būti priskirti nedideliems socialinių sąlygų pokyčiams, pavyzdžiui, pajamų sumenkimui ar prastesniam švietimui, kuriuos galima lengvai ištaisyti, sako J.Flynnas. Bet tuo pačiu jis pabrėžia, kad tai yra tik labai smulkius pokyčius galinčios paaiškinti hipotezės: „Reikėtų kaip reikiant įsitikinti, kad fenomenas išties vyksta, prieš imantis pernelyg smarkiai kapstyti priežastis.“
Egzistuoja ir labiau neraminanti galimybė. Keletas mokslininkų mano, kad J.Flynno efektas užmaskavo intelektą lemiančio genetinio pagrindo menkimą. Kitaip tariant, nors vis daugiau žmonių priartėja prie savo potencialo ribos, šis potencialas mąžta.
Dauguma demografų sutaria, kad per pastaruosius 150 metų Vakarų šalyse labiausiai išsimokslinę žmonės, lyginant su bendra populiacija, turėjo mažiau vaikų nei įprastai. Pastebėjimas, kad mažiau apsišvietę žmonės susilaukia daugiau vaikų yra toli gražu nenaujas, kaip ir iš to plaukianti išvada, kad vystomės būti mažiau protingi. Tai netgi yra pagrindinė 2006 metų filmo „Idiocracy“ tema.
„Taip teigiama jau ilgiau nei šimtmetį ir visada su kuo siaubingiausiomis pranašystėmis, kas gali nutikti, jei to nesustabdysime“, – sako Billas Tuckeris, psichologijos istorikas Rutgerso universitete (Kamdenas, Naujasis Džersis). Ši idėja paskatino plačią eugenikos programą JAV su prievartine sterilizacija, kuri savo ruožtu padėjo įkvėpti „grynumo“ politiką nacistinėje Vokietijoje.
Tačiau yra manančių, kad ši nemaloni istorija nereiškia, jog genetinio smukimo nėra. Psichologas Richardas Lynnas iš Ulsterio universiteto (Didžioji Britanija), kurio darbai dažnai būdavo kontroversiški, pabandė apskaičiuoti mūsų genetinio potencialo mažėjimą, naudodamas 1950 m. ir 2000 m. IQ reikšmes iš viso pasaulio. Jo atsakymas: šiek tiek mažiau, nei vienas IQ taškas visame pasaulyje tarp 1950 m. ir 2000 m. Jei tendencija tęsis, iki 2050-ųjų šis rodiklis sumažės dar 1,3 taško. Net jeigu jis teisus – ir tai didelis „jeigu“ – lyginant su Flynno efektu, tai labai mažas pokytis. Ar toks mažas neigiamas pokytis išvis ką nors reikštų?
Michaelas Woodley, psichologas iš Laisvojo universiteto Briuselyje (Belgija), mano, kad reikštų. Tokia evoliucija paslinktų intelekto pasiskirstymo kreivę, tvirtina jis, ir mažas poslinkis gali lemti smarkų aukščiausius balus surenkančiųjų sumažėjimą. Pavyzdžiui, jei vidutinis IQ sumažėtų nuo 100 taškų iki 97, daugiau nei 135 IQ taškus surenkančiųjų žmonių sumažėtų bemaž perpus. „Tai sverto efektas“, – sako M.Woodley.
Ar tai išties būtų svarbu? Daugiausia taškų IQ testuose surinkusieji ne visada būna sėkmingiausi gyvenime. Bet kuriuo atveju, kai tiek daug susijusių faktorių, nėra aišku, ar „evoliucionavimo būti kvailam“ efektas yra tikras. Pavyzdžiui, buvo iškelta mintis, kad dėl Cezario pjūvio išgyvena daugiau didesnes smegenis turinčių kūdikių nei anksčiau.
Smegenys lėtėja
Užtikrintas būdas išspręsti šį klausimą būtų patikrinti, ar su aukštesniu IQ susiję genų variantai darosi retesni. Problema ta, kad, nepaisant dedamų didžiulių pastangų, kol kas nesame radę kokio nors geno varianto, susijusio su sveikų žmonių ženkliai didesniu IQ.
„To ieškodami daugybė tyrėjų praleido marias laiko, naudodami dideles imtis ir sudėtingas metodologijas, – sako Ronaldas Yeo, psichologas iš Naujojo Meksiko universiteto Albukerkėje. – Žinoma, tai nereiškia, kad svarbių genų nėra. Tiesiog jų tiek daug ir kiekvienas jų daro mažą poveikį.“
M.Woodley mano, kad jo komanda rado aiškius mažėjančio mūsų genetinio potencialo įrodymus – ir tvirtina, kad tai vyksta daug sparčiau, nei rodo R.Lynno skaičiavimai. Užuot rėmęsis vaisingumo vertinimu, M.Woodley tyrė paprastesnį rodiklį: reakcijos laiką. Pasirodo, žvitriai mąstantys žmonės būtent tokie ir yra: protingesnių žmonių reakcijos laikas paprastai trumpesnis, tikriausiai todėl, kad jie greičiau apdoroja informaciją.
XIX a. devintajame dešimtmetyje polimatas Francisas Galtonas išmatavo kelių šimtų žmonių iš skirtingų Londono socialinių sluoksnių reakcijos laiką. Prieš keletą metų Irwinas Silvermanas iš Bowling Green State universiteto (Ohajas, JAV) pastebėjo, kad F.Galtono užfiksuotas reakcijos laikas – vidutiniškai 185 ms tarp signalo parodymo ir mygtuko paspaudimo – buvo gerokai trumpesnis nei 250 ms vidurkis dabartiniuose testuose, pradėtuose penktajame XX a. dešimtmetyje.
M.Woodley komanda iš naujo išanalizavo I.Silvermano duomenis, atsižvelgdama į žinomą ryšį tarp reakcijos laiko ir intelekto. Tai atlikus paaiškėjo, kad reakcijos laikas per šimtmetį išties pailgėjo, kas atitiktų vieno IQ punkto sumažėjimą per dešimtmetį, arba daugiau nei 13 taškų nuo Viktorijos epochos.
Kritikai kaip mat užpuolė M.Woodley analizę, teigdami, kad F.Galtonas galėjo matuoti reakcijos laiką kitaip nei vėlesni tyrėjai. Tarkime, jei F.Galtono aparato mygtuko eiga buvo trumpesnė, tada jis būtų užfiksavęs trumpesnius reakcijos laikus. Maža to, I.Silvermanas pabrėžia, kad duomenyse po penktojo XX a. dešimtmečio nėra akivaizdžios prastėjimo tendencijos, kaip turėtų būti, jei M.Woodley teisus.
Nuodugniame liepą publikuotame atsakyme M.Woodley tebetvirtina, kad dabar žmonių smegenys yra lėtesnės, netgi atsižvelgus į visus kitus paaiškinimus. Bet net jei jis teisus dėl reakcijos laiko, koreliacija tarp IQ ir reakcijos laiko nėra itin stipri: reakcijos laikas paaiškina tik apie 10 proc. IQ variacijų.
„Tikriausiai, kiekviena karta nerimauja dėl naujos kartos mažesnio proto, o aukštesnysis sluoksnis mano, kad žemesnė klasė sparčiau už juos dauginasi, – sako Kevinas Mitchellas, Trinity koledžo Dubline (Airija) neurogenetikas. – Vyrauja įsitikinimas, kad IQ lygis krenta. Ir aš neregiu jokių to įrodymų, todėl visi šie debatai man atrodo keistokai.“
Rūpesčiai priešaky
Ateinantys dešimtmečiai turėtų pateikti aiškų atsakymą. Jei tai, ką matome tokiose šalyse, kaip Danija, tėra Flynno efekto pabaiga, išsivysčiusiuose kraštuose IQ lygis turėtų stabilizuotis. Jei teisus M.Woodley ir jo kolegos, turėtume stebėti nuolatinį prastėjimą.
Net jei evoliucionuojame link kvailumo, toli gražu neaišku, ar dėl to turėtume jaudintis. J.Flynnas mano, kad problema išsispręs pati, nes socialinė pažanga, tokia, kaip geresnė sveikatos priežiūra ir patrauklesnės įsidarbinimo perspektyvos, sumažins gimstamumą kiekviename visuomenės sluoksnyje.
Bet dar neatsiduskite su palengvėjimu. Ilgalaikėje perspektyvoje mūsų intelektui gali kilti dar fundamentalesnė grėsmė. Mes, žmonės, greitai mutuojame – kiekvienas iš mūsų turime 50–100 naujų mutacijų, kurių neturėjo nei vienas iš mūsų tėvų, iš kurių kelios, tikriausiai, kenksmingos. Apie tai įspėja Michaelas Lynchas, evolucinės genetikos ekspertas iš Indianos universiteto Blumingtone. Praeityje vos pasireiškusios kenksmingos mutacijos būdavo panaikinamos, kadangi daug jų paveldėję žmonės paprastai mirdavo jauni, nesusilaukę vaikų. Dabar reikalai pasikeitė. Pavyzdžiui, kūdikių mirtingumas Anglijoje nuo XVI a. sumažėjo 99 proc., sako M.Lynchas.
Tai reiškia, kad išsivysčiusių šalių populiacijose kenksmingos mutacijos kaupiasi. M.Lyncho skaičiavimais, per dešimtis kartų̃ tai nulems didelį genetinės sveikatos sumažėjimą. Kadangi prie smegenų funkcijos prisideda daug genų, toks sumažėjimas gali nusitempti žemyn ir mūsų smegenų galią. Vienintelis būdas tai sustabdyti gali būti genomų taisymas. Tiek mažai suprantant apie intelekto genetinį pagrindą ir turint omeny etinius klausimus, laukia dar labai ilgas kelias.
Tačiau grįžtant prie trumpalaikės perspektyvos, susirūpinusiems intelekto lygiu yra akivaizdus pasirinkimas. „Jeigu dėl to nerimaujate, atsakymas toks, koks buvo visados: švietimas, – sako K.Mitchellas. – Jei norime protingesnių žmonių, reikia juos geriau šviesti. Tai nepadarys visų vienodais, bet pasitarnaus visiems.“
Vystomės ir kvailėjame?
Ar vystydamiesi žmonės kvailėja? Keletas tyrimų teigia, kad tai nutiko per pastarąjį šimtmetį, bet gali būti, kad tai vyksta jau daug ilgiau. Vienas dalykas užtikrintas: mūsų smegenys traukėsi mažiausiai 10 tūkst. metų. Pavyzdžiui, vidutinės europietės smegenys dabar yra apie 15 procentų mažesnės nei moters iš paskutiniojo ledynmečio pabaigos laikų.
Buvo iškelta idėja, kad dėl žemės ūkio plėtros ir miestų atsiradimo, darbų pasiskirstymo, žmonės galėdavo išgyventi net tada, jei nebuvo tokie išmanūs ir save aprūpinantys, kaip jų protėviai medžiotojai-rinkėjai. Bet mažesnis nebūtinai reiškia prastesnis, sako Johnas Hawksas, antropologas iš Viskonsino universiteto Madisone. Smegenų veikla brangiai atsieina, tad evoliucija bus linkusi didinti efektyvumą. Dabartinės smegenys gali atlikti tiek pat, būdamos mažesnės, mano J.Hawksas.
Parengta pagal „New Scientist“.
