Kirmgraužos galėtų tapti keista šviesolaidžių atmaina, kuria būtų galima siuntinėti pranešimus į bet kurį laiko segmentą. Alberto Einsteino bendrojoje reliatyvumo teorijoje numatytos kirmgraužos yra kol kas hipotetiniai tuneliai, jungiantys du erdvėlaikio taškus. Jei kas nors sugebėtų į tokią įsigauti, atsivertų kvapą gniaužiančios galimybės – pvz., keliauti laiku arba bendrauti laiku ir itin dideliais atstumais.
Tiesa, yra viena problema: A.Einsteino numatytosios kirmgraužos yra ypač nestabilios. Atsivėrusios jos išbūna nepaprastai trumpai – taip trumpai, kad į jas niekas nesuspėja. Net šviesa.
1988 m. Kipas Thorne iš Kalifornijos technologijų instituto su kolegomis iškėlė prielaidą, kad prasivėrusias kirmgraužas išsaugoti būtų galima naudojant negatyvios energijos atmainą, vadinamą Kazimiro energija.
Remiantis kvantinės mechanikos teorija, erdvėlaikio vakuume kunkuliuoja atsitiktinės kvantinės fliuktuacijos (virsmai), kurios sukuria energijos bangas. Įsivaizduokime dvi lygiagrečiai viena kitos atžvilgiu vakuume esančias metalo plokšteles. Kai kurios energijos bangos yra per didelės ir tarp tų plokštelių tiesiog netelpa, tad energijos kiekis tarp tų plokštelių yra mažesnis nei aplink jas. Kitaip tariant, erdvėlaikis tarp plokštelių turi neigiamos energijos.
Lėtas sugniužimas
Teoriškai mėginimai panaudoti tokias plokšteles ir išlaikyti kirmgraužas atviras kol kas nėra realūs. Tačiau Kembridžo universiteto tyrėjas Luke Butcheris rado sprendimą.
„O jei plokštelių dislokacijos vietą pasirinktų pati kirmgrauža?“ – retoriškai klausia jis. Kitaip tariant, ar, esant tam tikroms sąlygoms, vamzdiško pavidalo kirmgrauža galėtų generuoti Kazimiro energiją? Mokslininko skaičiavimai byloja, kad jei kirmgraužos anga yra ilgesnė už jos skersmenį, jos centre generuojama Kazimiro energija.
„Deja, kirmgraužos stabilizavimui tos energijos nepakanka ir ji sugniuš, – pripažįsta L.Butcheris. – Tačiau dėl neigiamos energijos egzistavimo kirmgrauža gniužtų gana lėtai.“
Tolesni pirminiai skaičiavimai rodo, kad Kazimiro energijos turėtų pakakti, kad kirmgrauža išbūtų atvira pakankamai ilgą laiko momentą, o per tą laiką būtų galima suspėti pasiųsti šviesos impulsą.
Kirmgrauža yra savotiškos durys į kitą erdvėlaikio tašką. Tai reikštų, kad kirmgraužomis siunčiant šviesos signalus būtų galima komunikuoti viršijant šviesos greitį. O kadangi dvi kirmgraužos angos gali egzistuoti skirtinguose laiko kontinuumo taškuose, teoriškai pranešimus būtų galima siųsti ir po laiką.
Skaičiavimų autorius L.Butcheris pripažįsta, kad reikia papildomų skaičiavimų: pvz., įsitikinti, kad kitose kirmgraužos vietose energijos pakaks, jog jomis spėtų prakeliauti šviesos impulsas ir pan. Be to, reikia išsiaiškinti, ar šviesos impulsas būtų pakankamai talpus, kad jis galėtų nešti prasmingą informaciją lėtai gniužtančios kirmgraužos tuneliu. Ir, žinoma, lauktų ilgas kelias teorines galimybes paverčiant praktinėmis.
„Ar tai reiškia, kad teoriškai mes jau turime technologiją kirmgraužų atvėrimui? – klausia Viktorijos universiteto (Naujoji Zelandija) tyrėjas Mattas Visseris. – Atsakymas tebėra neigiamas. Vis dėlto kolegos L.Butcherio darbas labai įdomus. Žvelgiant iš fizikos perspektyvų, jis galėtų atgaivinti susidomėjimą kirmgraužomis.“
