Šešiolikmečio berniuko skrydis iš Kalifornijos į Havajus jau tapo sensacija. Penkios valandos 11 kilometrų aukštyje – tai lyg be jokios įrangos per kelias minutes pakiltum į Everesto viršukalnę, praleistum ten kelias valandas ir staigiai nusileistum žemyn. Atrodytų, išgyventi neįmanoma?
Tačiau JAV Federalinės aviacijos administracijos medicinos instituto duomenimis, nuo 1947 m. yra žinomi 105 atvejai, kai žmogus skrido lėktuvo važiuoklės liuke, ir 25 žmonės liko gyvi. Daugoka, kad vadintume tai stebuklu.
Todėl ekspertai spėlioja, jog vaikinui išgyventi be deguonies padėjo būtent šaltis, kuris taip sulėtino organizmo funkcijas, jog smegenys nebuvo pažeistos deguonies stokos. O penkiasdešimties laipsnių šaltyje nenušalti galūnių padėjo nuo ratų valdymo sistemos sklindanti šiluma. Aišku, vaikinui pasisekė, kad nualpęs ir paniręs į anabiozės būklę tiesiog neiškrito.
Būtent anabiozės, nes sąlygos, kuriomis išgyveno keleivis, itin panašios į tas, kurias sukūrė mokslininkai mėgindami apgauti mirtį. Pirmasis sėkmingą anabiozę dar 2002 m. pademonstravo Harvardo medicinos mokyklos daktaras Hasamas Alamas. Tiesa, jis užšaldė ir paskui prikėlė kiaulę, o ne žmogų. Tačiau jau 2010 m. H.Alamas paskelbė, kad viskas parengta bandymams su žmonėmis. Leidimą juos atlikti JAV vaistų kontrolės administracija davė po metų, ir eksperimentai prasidės bet kurią akimirką.
Tiesa, patys medikai nemėgsta pavadinimo „anabiozė“ – sako, pernelyg primena fantastinius filmus. Jie tai kol kas vadina „skubia konservacija“. Įsivaizduokite, atveža į ligoninę patyrusį sunkią traumą žmogų. Labai dažnai chirurgai tiesiog nespėja sutvarkyti pažeidimų, o žmogus jau miršta nukraujavęs. Tačiau atšaldžius jo organizmą iki 10 laipsnių Celsijaus galima būtų beveik sustabdyti gyvybinius procesus, ir chirurgas laimėtų kur kas daugiau laiko.
Būtent tai ir pasirengusi išbandyti Pitsburgo ligoninės medikų komanda. Visas paciento kraujas bus pakeistas šaltu fiziologiniu skysčiu, ir pacientas… mirs. Esant tokios būsenos nefiksuojama jokia gyvybinė veikla – širdis neplaka, nėra smegenų aktyvumo, žodžiu – tiesi linija, kurią pamatę ligi šiol medikai įrašydavo mirties laiką.
Tačiau pacientas ne mirs, o išliks klinikinės mirties būsenos tol, kol vėl į kūną bus perpiltas kraujas. Atlikę visus įmanomus tyrimus medikai teigia, kad smegenys nebus pažeistos net po kelių valandų „mirties“.
Pirmasis tokį metodą Arizonos universitete išmėginęs daktaras Peteris Rhee žurnalui „The New Scientist“ apie atsiveriančias naujas galimybes pasakojo labai emocionaliai: „Kai pirmą kartą tai padarėme, pakeitėme pačią mirties sąvoką. Kiekvieną dieną savo darbe fiksuoju paciento mirtį. Kūnas neberodo gyvybės ženklų, širdis sustojo, smegenų aktyvumo nenustatome, ir aš pasirašau popierėlį apie mirtį, širdy žinodamas, kad išties pacientas dar nėra miręs.
Galėčiau vieną ar kitą tiesiog užšaldyti ir laikyti jį gyvą, kol galbūt pagydytume. Tačiau, užuot tai daręs, kišu juos į kūnų maišus. Labai nemalonu, kai žinai, kad egzistuoja sprendimas.“
Todėl džiugu, kad Pitsburgo ligoninėje prasidės realus tyrimas, kuris netrukus gali tapti įprastu viso pasaulio medikų darbo metodu. Pirmiausia planuojama anabiozę taikyti dešimčiai pacientų ir lyginti gautus rezultatus su dešimtimi tų, kuriems ji nebuvo taikyta. Tai tęsis tol, kol bus surinkta pakankamai duomenų analizei.
Keisčiausia, kad toks naujoviškas gyvybės palaikymo metodas mažai kuo skiriasi nuo to, kuriuo močiutės jau šimtmečius konservuoja daržoves žiemai. Aha, būtent, marinavimo.
„Visada žinojome, kad neįmanoma prikelti numirėlio. Tačiau iš esmės tai priklauso nuo to, ar laiku užkonservuosi jo ląsteles“, – sakė Peteris Rhee.
Na, gerai, gal į siaubo filmų žanrą šį sykį nelįsime – svarbu, jog užsikonservavęs prie lėktuvo rato berniukas išgyveno.
