Įsijunkite, pavyzdžiui, „Google Maps“, „Bing Maps“ ar bet kokį kitą internetinį žemėlapį ir pamatysite, kad Šiaurės Amerika yra didesnė už Afriką; Aliaska yra didesnė nei Meksika, o Kinija yra mažesnė nei Grenlandija. Tačiau iš tiesų Kinija yra keturis kartus didesnė nei Grenlandija; Afrika yra triskart didesnė už Šiaurės Ameriką, o Meksika yra didesnė nei Aliaska.
Tai – tik keli grubūs netikslumai, kuriuos nesunku pastebėti žemėlapiuose. Tokie iškraipymai atsiranda dėl kartografinės projekcijos – būdo, pasirinkto atvaizduoti Žemės paviršių plokštumoje (žemėlapyje).
Planetos paviršių neiškreipiant mastelio galima pavaizduoti tik gaublyje, tačiau didelio mastelio gaublys užimtų itin daug vietos. Todėl dar 1596 metais buvo sugalvotas būdas, kaip perkelti gaubtą Žemės rutulio paviršių ant plokščio paviršiaus. Anuomet labiausiai to reikėjo jūreiviams.
Tačiau prabėgus šimtmečiams ir technologijoms ištobulėjus, kartografus tebekankina ta pati problema: kaip pavaizduoti sferinį paviršių ant plokštumos?
Žemę bandyta piešti širdies, kūgio ir kitokių formų. Bet įvairovė nesulaukė didelio dėmesio – populiariausias tebėra Gerardo Merkatoriaus sugalvotas modelis. Jame žemynų ir salų formos yra teisingos, tačiau jų tikrasis užimamas plotas iškraipytas.
Pavyzdžiui, Šiaurės Amerika atrodo tokia pat didelė, kaip Afrika (ar net didesnė). Šiek teik mažesnė, bet panašaus dydžio, atrodo ir Grenlandija. Nors iš tiesų Afrika yra didesnė už jas abi. Tiesą sakant, Šiaurės Amerika tilptų į Afriką ir dar liktų vietos Indijai, Argentinai, Tunisui bei dar kelioms nedidelėms šalims. O Grenlandija yra keturiolika kartų mažesnė už Afriką.
Maža to, Skandinavijos šalys atrodo didesnės už Indiją, nors iš tiesų Indija yra triskart didesnė už visas Skandinavijos šalis kartu sudėjus.
Visa tai galima aiškiai matyti Jameso Gallo ir Arno Peterso sudarytame žemėlapyje, kuris parodo kur kas tikslesnes žemynų ir salų proporcijas.
Pristatydamas šį žemėlapį 1974 metais konferencijoje Vokietijoje, A.Petersas pabrėžė, kad Merkatoriaus projekcijoje šalys Šiaurės pusrutulyje (nuo Kanados, Šiaurės Amerikos, Europos valstybių iki Rusijos) atrodo kur kas didesnės nei yra iš tiesų, o tai kenkia mažiau išsivysčiusių valstybių Afrikoje ir Azijoje įvaizdžiui.
Bet, nepaisant privalumų, šis žemėlapis turi savų trūkumų. Pavyzdžiui, Europa jame pernelyg maža, kad toks vaizdavimas tiktų politiniam žemėlapiui – norint sutalpinti valstybių pavadinimus reiktų milžiniško lapo. Be to, tam tikros jo vietos atrodo ištęstos (horizontaliai – prie ašigalių; ir vertikaliai – prie ekvatoriaus).
Tiesa, gana populiarus yra 1921 metais Oswaldo Winkelio pristatytas gulsčio cilindro formos žemėlapis. Kadangi jis išsprendžia nemažai problemų ir gana tiksliai atvaizduoja realią situaciją, dar 1998 metais jį adaptavo „National Geographic“ draugija, šiuo pavyzdžiu pasekė didelė dalis mokyklų (tokį žemėlapį galima išvysti daugelyje geografijos kabinetų).
O interneto karta tikrąsias proporcijas gali pažinti „Google Maps“ žemėlapyje perjungę žiūrėjimo režimą į „Google Earth“ – ekrane žemėlapį pakeis gaublys.
