Šio mokslinio straipsnio autorius – pripažintas biologas-antropologas Ianas Tattersallas, dirbantis Amerikos Gamtos istorijos muziejaus kuratoriumi. Jis nusprendė nedaugžodžiauti. Jo straipsnyje buvo tik du žodžiai: „Pakaks pagaliau.“
Tokiu lakonišku pareiškimu I.Tattersallas padėjo tašką visus metus besitęsiančiam ginčui su kolega, Bostono universiteto antropologu Mattu Cartmillu.
Ginčas prasidėjo pastarojo darbu „Primate origins, human origins, and the end of higher taxa“ (liet. primatų kilmė, žmogaus kilmė ir tobuliausių rūšių taksonomijos pabaiga). Į šį darbą I.Tattersallas atsakė straipsniu „Higher taxa: An alternate perspective“ (liet. tobuliausių rūšių taksonomija: alternatyvus požiūris).
Atsakydamas į jį, M.Cartmillas publikavo straipsnį „The end of higher taxa: a reply to Tattersall“ (liet. tobuliausių rūšių taksonomijos pabaiga: atsakymas I.Tattersallui). Į ką šis atsakė lakoniškuoju „Pakaks pagaliau“.
Tai – ne pirma šių tyrėjų dvikova mokslo pasaulyje. Tokie susirėmimai prasidėjo dar XX a. devintame dešimtmetyje. Nors asmeniniame gyvenime I.Tattersallas ir M.Cartmillas yra puikūs bičiuliai, profesiniais rūšių sistematikos klausimais bendro sutarimo jie niekaip neranda.
Tačiau I.Tattersallo straipsnis – ne vienintelis kraštutinai lakoniškas pareiškimas mokslo periodikoje.
Trumpiausia anotacija
2011 m. elementariųjų dalelių fizikai buvo priblokšti, sužinoję, kad neutrinai galbūt gali judėti greičiu, didesniu už šviesos greitį. Vėliau paaiškėjo, kad tyrimų rezultatai buvo klaidingi.
Bet kol klaida nebuvo pastebėta, fizikai desperatiškai mėgino kaip nors paaiškinti stulbinamą rezultatą. Indijos technologijų instituto Viliso laboratorijos (Bristolis, Jungtinė Karalystė) tyrėjų grupė iškėlė klausimą: „Ar galima galimą virššviesinį neutrinų greitį paaiškinti kvantinių matavimų stoka?“ Straipsnio anotacijoje į šį klausimą buvo atsakyta trumpai ir aiškiai: „Turbūt, ne.“
Bet tai nėra patys trumpiausi moksliniai darbai istorijoje.
1974 m. klinikinį psichologą Dennisą Upperį ištiko kūrybinė krizė. Rašymo priemonių ir popieriaus jis turėjo, o štai reikiamų žodžių ir minčių rasti mokslininkas niekaip nesugebėjo.
Išspręsti problemą jis pabandė atlikdamas mokslinį eksperimentą. Bet, kaip dažnai būna mokslo pasaulyje, eksperimentas laukiamų rezultatų, švelniai tariant, neatnešė.
Nepaisant to, D.Upperio darbas „Bergždžia kūrybinės krizės savigyda“ buvo publikuotas prestižiniame žurnale „Journal of Applied Behavioral Analysis“. Jį sudarė lygiai nulis žodžių.
Nepaisant akį rėžiančio trumpumo, D.Upperio recenzentas darbą pavadino nuostabiu: „Nuodugniai ištyriau rankraštį citrinų sultimis ir rentgeno spinduliais, bet nepastebėjau nė vieno trūkumo – nei formos, nei stiliaus prasme. Siūlau publikuoti straipsnį be redagavimo. Ko gero, tai – trumpiausias rankraštis iš visų, kokius man yra tekę matyti. Tačiau jame yra pakankamai detalių, leidžiančių kitiems mokslininkams pakartoti dr. D.Upperio nesėkmę. Lyginant su kitais gautais rankraščiais, kuriuose apstu sudėtingų detalių, studijuoti šį darbą buvo vienas malonumas. Savaime suprantama, šiam darbui vietos mūsų žurnale tikrai rasime – bent jau švaraus lapo paraštėse.“
