Prieš kelis dešimtmečius tokiomis vietomis mieste buvo Zoologijos sodas, T. Ivanausko zoologijos muziejus arba vadinamasis Velnių muziejus. Apsilankymas juose iš atokesnių šalies vietovių atvykusiems vaikams tapdavo tiesiog metų įvykiu.
Laikai keičiasi, keičiasi ir moksleivių poreikiai. Jie vis dažniau gali pasigėrėti laukiniais gyvūnais kartu su tėvais išvykę į safarį kur nors Kenijoje, o velnių kaukių į valias prisižiūri Užgavėnių šventėje.
Išvis daugumai vaikų geriausias būdas pažinti pasaulį – pirštu braukyti išmaniojo įrenginio ekraną neišeinant iš namų.
„Mokslo salos“ komandai reikės pastangų juos įtikinti, kad gali būti ir kitokių pramogų, tačiau klaidinga manyti, esą sėkmė garantuota be jokių pastangų.
Greičiau priešingai – lankytojų srautas yra ribotas, bilietų kaina neturėtų gąsdinti, o veiklos sąnaudos – didelės.
Net pačiais optimistiškiausiais skaičiavimais, „Nemuno salą“ valdanti viešoji įstaiga iš pagrindinės veiklos užsidirbs maždaug pusę reikalingų lėšų.
Trūkstamų pinigų teks parūpinti dalininkams – Kauno savivaldybės administracijai bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai.
Anksčiau planuota, kad nemenką dalį lankytojų, o kartu ir pajamų galėtų sudaryti vaikai iš Baltarusijos ir Kaliningrado srities (Rusija). Dabar tokią galimybę reikėtų užmiršti.
Veiklos pradžia neturėtų sukelti didelių sunkumų – apsilankymas „Mokslo saloje“, kurioje laikas bėga neįtikėtinai greitai, gali tapti puikia Kalėdų dovana.
Jeigu pirmas blynas neprisvils, tikro lankytojų antplūdžio galima tikėtis kitų metų vasaros pradžioje, mat pasibaigus mokslo metams mokytojams kaskart kyla rūpesčių, kuo nustebinti ir nudžiuginti auklėtinius prieš vasaros atostogas.
Pati „Mokslo salos“ idėja nėra nauja – panašūs mokslo centrai arčiausiai Lietuvos veikia Varšuvoje (Lenkija) ir Tartu (Estija). Greta jų dažnai galima išvysti autobusus su Lietuvos registracijos numeriais.
Galima nuspėti, kad susidomėjimas centru neišnyks, o kelionė iki Kauno bus pigesnė ir paprastesnė negu į užsienio šalį.
Pirmaisiais veiklos mėnesiais nereikėtų turėti pernelyg didelių lūkesčių tiek dėl lankytojų gausos, tiek dėl jų nuomonės apie „Mokslo salą“. Kažkas liks sužavėtas parengta ekspozicija, kai kam ji pasirodys visiškai neišsiskirianti.
Labai tikėtina, kad nutiks įvairių nesusipratimų. Objektas visiškai naujas, patirties niekas neturi, todėl klaidų sunku išvengti net pareigingiausiems darbuotojams.
„Mokslo salos“ vadovė A. Lukaševičiūtė pati patvirtino, kad tiek ji, tiek visa jos komanda kasdien mokosi.
Štai Dariaus ir Girėno stadiono valdytojams teko atlaikyti tikrą patyčių laviną, kai jie tinkamai nepasirūpino veja ir ji priminė bulvių lauką.
Statant „Žalgirio“ areną dauguma kauniečių tikino, esą tai neleistina prabanga miestui ir puikybės apimtos miesto valdžios pinigų švaistymas.
Niekas net nesvajojo, kad joje vykstančias Eurolygos rungtynes ar žinomų atlikėjų pasirodymą kaskart stebės 15 tūkst. žiūrovų.
Prireikė daugybės metų ir didžiulių pastangų pasiekti tokių rodiklių ir dabar pagaliau „Žalgirio“ arenos šeimininkai nesiskundžia nei lankytojų stygiumi, nei finansiniais sunkumais.
Visos nuomonės ir pastabos apie mokslo centrą nuguls interneto platybėse ir tik jų visuma nulems žmonių sprendimą, ar verta aplankyti „Mokslo salą“, kuriai išleista apie 38 mln. eurų.
Bent vieną kartą pabandyti – tikrai verta, nes nauji tokie objektai yra ir bus retenybė ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje.
Visi „Mokslo salos“ darbuotojai turėtų pasistengti, kad pirmieji lankytojai išeitų nenusivylę ir kuo plačiau paskleistų žinią apie neįprastą vietą, kurioje galima ne tik pramogauti, bet ir patrauklia forma gauti žinių.
Jiems tikrai pasiseks.
