Ilgus dešimtmečius šios laivų nuolaužos iš esmės buvo užmirštos. Tačiau visą tą laiką jų konstrukcijos ardėsi, todėl nenumaldomai didėjo tikimybė, kad į aplinką staiga pateks nuodingų medžiagų.
Kai kuriose pasaulio dalyse klimato kaita šią riziką dar labiau didina. Kylanti vandenynų temperatūra, rūgštėjimas ir didėjantis audrų intensyvumas spartina šių laivų nuolaužų irimą.
Be to, pasaulinių karų metais nuskendę laivai toli gražu nėra vieninteliai randami vandenynų ir jūrų dugne.
Kiek šių nuolaužų kelia grėsmę žmonių saugumui ir aplinkai?
Problemos kartografavimas
Mokslininkai apjungė įvairius duomenų rinkinius, kad padėtų vizualizuoti problemos mastą. Tačiau šie skaičiai ir taškų padėtis žemėlapiuose taip pat gali suteikti klaidingą užtikrintumo jausmą.
Tiesa yra tokia, kad pasaulio vandenynai ir jūros nėra taip gerai kartografuoti, kaip norėtųsi: išsamiai aprašyta ir kartografuota apie 23 proc. pasaulio vandenynų ir jūrų. Toks detalumas dažnai yra nepakankamas, kad galėtume tiksliai identifikuoti sudužusį laivą – jau nekalbant apie nustatymą, kokį pavojų jis gali kelti.
Dauguma nuolaužų, kurios gali kelti daugiausia problemų, yra seklesniuose pakrančių vandenyse, kur vyriausybinės žemėlapių sudarymo iniciatyvos ir pramonės įmonių darbas leidžia pasiekti daug didesnę raišką, tačiau vis tiek išlieka identifikavimo problema.
Istoriniai įrašai, pavyzdžiui, fondo „Lloyd's Register“ saugomi duomenys, yra labai svarbūs siekiant aiškiau nustatyti problemos mastą ir pobūdį. Juose pateikiama išsami informacija apie laivo konstrukcijas, gabenamus krovinius ir paskutines žinomas buvimo vietas prieš dingimą.
Tačiau britų jūrų archeologo Inneso McCartney ir okeanografo Mike Robertso išsamūs geofiziniai ir archyviniai tyrimai Airijos jūroje parodė, kad istorinių laivų sudužimo vietos dažnai buvo neteisingai nustatytos.
Lenktynės su laiku
Dauguma didžiausią susirūpinimą keliančių laivų nuolaužų yra pagamintos arba vien iš metalo arba iš metalo ir medžio. Plienas pamažu yra ardomas, todėl didėja tikimybė, kad kroviniai išsisklaidys, o jų sudedamosios dalys suirs.
Daugelis laivų nuolaužų yra vandenyse prie šalių, kurios neturi nieko bendra su pirminiu laivo savininku. Kaip nustatyti, kas už tai atsakingas? Ir kas moka už išvalymą, ypač kai pirminis savininkas naudojasi teisine spraga – suvereniu imunitetu?
Pagal tarptautinę teisę, šalis, kurioje registruotas laivas, negali būti laikoma atsakinga, todėl teisiškai neprivalo mokėti.
Be šių esminių atsakomybės klausimų, kyla ir techninių problemų. Sunku tiksliai sužinoti, kiek yra pavojingų sudužusių laivų ir kaip nustatyti jų buvimo vietą. Tačiau taikant tvirtą reguliavimo ir finansavimo sistemą šią problemą galima išspręsti, rašo „Science Alert“.
Plačiau apie paslaugas: 5G internetas Vilniuje ir 5G internetas Kaune
