Išgirdę tokią žinią žmonės dažnai sutrinka – bet dar labiau suklūsta paaiškinus, jog tarp Baltijos jūros ir marių įsiterpusios nerijos tikraisiais vietiniais gyventojais – autochtonais, vadinami kuršininkai.
Ši painiava, kuršių ir kuršininkų sąvokų neskyrimas persekioja ilgus dešimtmečius – todėl trumpai pabandysime paaiškinti aplinkybes.
Arčiau Kuršo
Pusiasalio pavadinimo ištakos siekia viduramžius: laikus, kai Vokiečių ordinas, skirtingos jo atšakos vykdė šiaurės kryžiaus karus, vieną po kitos naikindamos, pavergdamos valstybių nespėjusių sukurti baltų genčių teritorijas.
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Kuršių nerija paminėta 1283 m. (lot. Neria Curoniensis). Reikia suvokti, kad XIII a. pab. Vokiečių ordinas jau buvo nukariavęs ne tik prūsų gentis, bet ir pačius kuršius. Labai svarbi aplinkybė yra ta, kad iki tol Ordino dokumentuose buvo tik viena – Aismarių – nerija (vok. Frische Nehrung), esanti dabartinės Lenkijos teritorijoje.
Ordinui įsitvirtinus Sembos pusiasalyje pietuose ir nuo dabartinės Klaipėdos iki Rygos įlankos – kuršių genties žemėje – atsivėrė laisvas sausumos koridorius per Kuršių neriją. Ji tapo savotišku susisiekimo tiltu ir karo keliu.
Svarstoma, jog norėdamas atskirti dvi nerijas, Ordinas tą pusiasalį, kuris buvo arčiau Kuršo vyskupystės (pietuose – Sembos vyskupystė) ir vedė į ją, pavadino Kuršių nerija, o marias – Kuršių mariomis. Taigi, ne dėl kuršių genties, o dėl geografinių sumetimų bevardis pusiasalis gavo Kuršių nerijos vardą.
Įdomumo dėlei galima pridurti, jog XIII a. Sembos ir Kuršo vyskupystės neriją pasidalijo, ir siena nubrėžta beveik toje pačioje vietoje, kur ir dabar Lietuvą skiria nuo Rusijos Federacijos. Tai yra seniausia, toje pačioje vietoje nepakitusi išlikusi siena Europoje.
Na, o patys kuršiai (gentis, susiformavusi VI a. ir išnykusi XVI a.) į Kuršių neriją atsikėlė tik po to, kai XIII a. pab. – XIV a. pr. kryžiuočiai pietinėje nerijos dalyje pasistatė dvi pilis: netoli Kranto (vok. Kranz, dab. Zelenogradskas) – Naujakiemio (lot. Nova domus, vok. Neuhaus) ir Rasytėje (dab. Rybačij, vok. Rossitten). Netoli pastarosios yra žinomi du su kuršiais siejami objektai: Korallenbergo gyvenvietė ir Stangenwaldo kapinynas.
Tuo tarpu Šiaurės Kuršą užkariavęs Livonijos ordinas 1252 m. pasistatė Memelburgo (Klaipėdos) pilį, todėl mūsų - lietuviškojoje - nerijos dalyje jokių tvirtovių jam nereikėjo.
Štai kodėl čia kuršių pėdsakų nerasta: žinoma vos viena XIX a. pab. vokiškoje archeologinėje literatūroje nupiešta kuršiška moters apyrankė. Jokių gyvenviečių, jokių kapinynų.
Unikalus etnosas
Tikrieji, autochtonais vadinami Kuršių nerijos gyventojai buvo kuršininkai (latv. kursenieki): savitą, jau išnykusia laikoma kalbą, kultūrą, papročius turėję žmonės iš Latvijos Kuršo.
Paradoksalu, tačiau kuršininkai patys save vadindavo... kuršiais. Dar vienas žiupsnis painiavos. Vokiečiai irgi juos vadino Kuren (tas pats žodis tinka ir baltų genčiai kuršiams apibūdinti). Ir lietuviai tarpukariu Neringos kuršiais vadino. Bet iš tiesų etniškai jie buvo kuršininkai, kurie savo kalboje, papročiuose galėjo paveldėti XVI a. išnykusios kuršių genties paveldo fragmentus.
Pirmąją kuršininkų bangą žymi 1408 m. Memelburgo komtūro pranešimas didžiajam Vokiečių ordino magistrui apie tai, jog Kuršių nerijoje apsigyveno „lute von Kurland“ (žmonės iš Kuršo). Juos paviliojo labai paprasta priežastis: žuvingosios Kuršių marios ir Baltijos jūra.
Naudinga dyką pusiasalį apgyvendinti buvo ir pačiam Ordinui - mat kuo daugiau naujakurių bus, tuo daugiau mokesčių (už smuklę, už žūklę ir pan.) pavyks surinkti. XV a. žinomos net penkios imigrantų iš Latvijos Kuršo bangos.
XV-XVI a. pačiame Latvijos Kurše kuršiškai niekas jau, matyt, nebekalbėjo: šios genties kalbą „suvalgė“ latvių kalba. O Kuršių nerijoje į ją atsikėlę kuršininkai savo kalbą tarsi užkonservavo. Ant šio archajiškiausio kalbinio sluoksnio vėliau „užsidėjo“ lietuvių ir vokiečių kalbų elementai, tokiu būdu suformuodami itin specifinį kalbinį darinį.
Vokiečiai naudojo net atskirą terminą: Nehrungs Kurisch (nerijos kuršiai). Atskiro rašto kuršininkai neturėjo: rašė latvių, lietuvių, o dažniausiai vokiečių rašmenimis. Deja, kalbininkai liūdnai konstatuoja, jog kuršininkų kalbą ištiko toks pats likimas, kaip ir prūsų, kuršių: ji išnyko.
Natūraliai kuršininkų kalba kalbančių žmonių nebėra, tačiau ją rekonstruoja baltistai, atsiranda šios kalbos populiarinimo, pažindinimo su ja iniciatyvų. Jos ėmėsi kalbininkė, Klaipėdos universiteto profesorė Dalia Kiseliūnaitė.
Kaip skambėjo kuršininkų kalba? „Bij grūti celt tas virves, i gājam, i zvejija.m ar tievu, mes guva.m daug lašu jūrā, zvejuojam, isvilkam lik pat duidsimt mastu.“ Šio sakinio prof. D. Kiseliūniatės transkripcija ir vertimas į lietuvių kalbą toks: „Buvo sunku kelti tas virves, ir ėjom, ir žvejojome su tėvu, mes sugaudavome daug lašišų jūroje, žvejojome, ištraukdavom net iki dvidešimt valkšnų.“
Taigi, jei norime apibūdinti senuosius, iš kartos į kartą iki Antrojo pasaulinio karo demografinės katastrofos Kuršių nerijoje gyvenusius žmones, juos vadinti derėtų kuršininkais, per šimtmečius suformavusiais vieną unikaliausių mūsų regione etninių grupių.
