Šis naujas projektas, pavadintas bepiločiu transporto moduliu, kuriamas tam, kad jį būtų galima paleisti iš po „Su-57“ – Rusijos penktosios kartos „nematomo“ naikintuvo – sparnų.
Šio drono, kurį kai kurios žiniasklaidos priemonės vadina „Su-71K“, koncepcija nutrina ribas tarp bepiločio orlaivio ir slaptos sparnuotosios raketos.
Oficialiuose dokumentuose bepilotis transporto modulis apibūdinamas kaip iš oro paleidžiamas nepilotuojamas orlaivis, galintis sudėtingomis kovos sąlygomis atakuoti įvairius stacionarius ir judančius taikinius. Teigiama, kad jo borto sistemos apima pažangius automatinio taikinių atpažinimo ir sprendimų priėmimo procesus, pagrįstus dirbtiniu intelektu ir neuroniniais tinklais – o tai leidžia manyti, kad platforma yra skirta itin autonomiškoms operacijoms.
Remiantis turima informacija, drono fliuzeliažas apima kovinę galvutę, pažangius optinius ir navigacinius jutiklius ir pavaros sistemą su oro įsiurbimo sistema. Dronas taip pat turi strėlinių sparnų konstrukciją, dviejų sparnų judantį uodegos bloką ir įmontuotą išmaniąją paieškos bei orientavimo sistemą. Dėl šių komponentų visumos bepilotis transporto modulis primena slaptą tradicinės sparnuotosios raketos versiją – o tai leidžia manyti, kad tai yra hibridinis subjektas, kuriuo siekiama suderinti ir dronų, ir valdomųjų raketų savybes.
Pranešimuose nurodoma, kad bepilotis transporto modulis bus išoriškai gabenamas orlaiviu „Su-57“ ir galės būti valdomas iš žemės arba „Su-57“ piloto. Tikimasi, kad ši dvigubo valdymo galimybė leis lanksčiai keisti užduotį skrydžio metu, todėl bus galima vykdyti koordinuotus smūgius remiantis realiuoju laiku gaunama žvalgybine informacija.
Žiniasklaidos šaltiniai pažymėjo, kad pirminė drono koncepcija buvo gerokai pakoreguota atsižvelgiant į Rusijos patirtį, įgytą per jos vykdomą invaziją į Ukrainą. Dėl šio karo Rusija patyrė didelių nuostolių, tačiau nepasiekė didelės strateginės naudos. Todėl dronų projektas buvo pritaikytas taip, kad geriau atspindėtų mūšio metu įgytą patirtį – pabrėžiant išgyvenamumą ir lankstumą sudėtingoje, ginčytinoje aplinkoje.
Su projektu susipažinę analitikai teigia, kad bepilotis transporto modulis iš esmės yra „išmanioji“ sparnuotoji raketa su nuotolinio valdymo galimybėmis. Dėl tokių savybių ji gali prisitaikyti prie besikeičiančių mūšio lauko scenarijų, gaudama autonominio smūgio galimybes arba realiuoju laiku iš žmogaus operatoriaus gaunamą informaciją, kad prireikus būtų galima koreguoti skrydžio trajektoriją. Pranešama, kad sistemoje naudojami keli ryšio kanalai, todėl orlaivio operatorius arba antžeminė valdymo grupė gali keisti misiją.
Šiuo metu žinoma, kad sukonstruoti trys šio paslaptingo drono prototipai, kurie buvo bandomi Achtubinsko aviacijos bazėje – vienoje iš pagrindinių Rusijos aviacijos bandymų bazių, rašo „Defence Blog“.
