Dar daugiau kraupios paslapties autorius šliūkštelėta tokiais sakiniais: „Tai ne vienuolynas gyvenimu nepatenkintiems ir ne kalėjimas sunkiai nusikaltusiems. Tai leprozoriumas, raupsuotųjų kolonija, tai kažkas panašaus į kapus, kur žmogus palaidojamas gyvas.“
Istorija kai kada mėgsta paradoksus: vadinamasis leprozoriumas stovėjo dabartiniame Poilsio parke: ten dabar – vaikų sporto aikštynas. Savotiškas spjūvis likimui, kai ligos ir mirties vieta tapo ode sveikatai ir gyvenimui. Kartu ši istorija iliustruoja, kokie patys netikėčiausi praeities klodai gali slypėti net ir nekaltoje, visų mėgiamoje vietoje – miesto parke.
Mėmelio prakeiksmas
Lietuviai turi ne vieną posakį, susijusį su raupsuotaisiais: taip neretai apibūdinamas nepageidaujamas žmogus, kurio visi šalinasi, vengia bendrauti su juo. Ne dėl ligos, kuri šiais laikais vadinama išnaikinta sukūrus efektyvias vakcinas bei įgijus įgimtą imunitetą (jį turi 95 proc. žmonių).
Tačiau senovėje raupsai buvo tarsi iš aukščiau žmonėms pasiųstas prakeiksmas. Baisi lėtinė, sudarkanti žmogaus išorę ir sukelianti įvairiausius elgsenos sutrikimus liga. Buvusi nepagydoma ir labai sena: išsamiai aprašyta jau senovės Kinijoje ir Egipte. Liga žmonėms keldavo siaubą ir buvo laikoma mirtina. Viduramžiais ligoniai buvo įkurdinami raupsuotųjų kolonijose, kurias dažniausiai prižiūrėdavo vienuoliai.
Labai nepavydėtinoje situacijoje XIX a. pabaigoje atsidūrė būtent tuometis Mėmelis (Klaipėda): dėl raupsų epidemijos protrūkio 1899 m. šiame mieste, vieninteliame visoje Vokietijos imperijoje, teko pastatyti leprozoriumą (vok. Lepraheim) – raupsuotųjų koloniją.
Jolanta Norkienė 2012 m. „Vakarų eksprese“ publikuotame straipsnyje (jis paremtas Berlyno infekcinių ligų instituto direktoriaus dr. Roberto Kocho (1843–1910) medžiaga) nurodo to priežastis. „Galima manyti, kad į Mėmelio kraštą raupsai buvo įvežami, nes tam buvo palankios sąlygos – kraštas turėjo jūrinį susisiekimą su šalimis, kur raupsai buvo paplitę: Rusija, Švedija, Norvegija ir kt. <...> Daugiausiai sirgo lietuvių tautybės žmonės, kurie prekiaudavo turguose, užsiimdavo kontrabanda, todėl turėdavo patekti į Rusijos sritį ir susitikdavo su vietos pirkliais, prekeiviais, žemės darbininkais, elgetomis“, – rašė ji.
Raupsuotųjų kolonijos dažnai buvo įkuriamos salose ar kitose atokiose vietose. Išeinantys iš apgyvendintose vietose esančios kolonijos sergantieji dažnai privalėjo dėvėti barškučius, iš tolo perspėjančius aplinkinius, kad artinasi raupsuotasis. Dėl visuotinės raupsų baimės nukentėdavo ir niekuo dėti žmonės, sergantys odos ligomis, išoriškai panašiomis į raupsus.
Klaipėda – ne sala, todėl ligai ėmus plisti pačiame mieste, pasiekus net pietuose esančią Smeltę (o joje veikė daug lentpjūvių, dirbo šimtai žmonių iš apylinkių), nutarta imtis ryžtingų veiksmų ir statyti raupsuotųjų ligoninę.
Pasirinkta vietovė – miesto parkas (dabartinis Poilsio parkas Herkaus Manto g.): toliau nuo žmonių namų, tačiau ir ligonių kančias galinti palengvinti gamtos oazė. 1899 m. pašventinus lepraheimą (įstaiga veikė iki 1944 m.) jame buvo 15 ligonių.
Statinys – iš trijų blokų, sujungtų koridoriais, sudarytas namas. Centrinėje dalyje dirbo gydytojai, seselės, veikė laboratorija, o į šonus paėjėjus ilgais koridoriais atsidurdavai atskirai įrengtuose vyrų ir moterų blokuose.
Daužydavo indus
Nežinia, kodėl, bet jis ar ji savo pavardės neparašė. Vis dėlto 1932 m. žurnale „Bangos“ išspausdinti žurnalisto įspūdžiai iš to uždaro ir neabejotinai baugų miestiečių smalsumą paslapčia žadinusio pasaulio leidžia prisiliesti prie ne itin romantiško, tačiau išskirtinio Klaipėdos istorijos epizodo. Reikėjo ne tik drąsos, bet ir didžiulio psichologinio pasirengimo, norint parengti kokybišką reportažą.
„Į šią vietą retai kada kas užklysta, retai kuris pasiprašo įleidžiamas, retai atsidaro vartai. Tačiau, jei vartus peržengia kada nors žmogus, ieškodamas tuose namuose prieglaudos, jau niekados atgal nebesugrįžta. Nuo to momento platūs žemės plotai, kalvos, gėlynai, jūra ir tūkstančiai žmonių nebe jam sutverti – jo pasaulis apsiriboja aukšta tvora, jis besidžiaugia tik mėlynu dangumi, paniurusia aplinkuma, tais keliais liūdnai beošiančiais medžiais, vienu kitu to paties likimo nuskriaustuoju“, – rašoma publikacijoje.
Autorius tikino, kad bent tada nebuvo žinoma, kas sukelia raupsus – bet žmogus susergąs netikėtai.
„Organizmas kažkodėl sutrinka, kūnas pradeda irti, nelaimingąjį kažkas ėda, kankina, bjauroja. Ant kūno atsiveria žaizdos, plinta, žmogus pradeda pūti, pradeda kristi nuo kaulų raumenys“, – žodžių į vatą nevyniodamas rašė drąsusis reporteris. Jis žvilgtelėjo ir į svečių knygą: per 33 metus (nuo 1899 m.) „interesantų nedaug tebūta ir tai beveik tik mokslo ar labdarystės tikslais“.
Tuo metu, kai žurnalistas lankėsi ligoninėje, joje buvo 11 nelaimėlių. Juos prižiūrėdavo, slaugydavo gailestingosios seserys, kurioms tekdavo susidurti su pačiais baisiausiais atvejais.
„Atėjusi jų slaugyti turi turėti nepaprastos valios ir kantrybės. Ne tik kad jau ir fiziškai baisūs slaugomieji, jie daugiausia ir nebenormalaus proto. Lepra sunaikina skonio jutimo nervus, tačiau jie, kad ir nebeatskirdami kas gardu ar negardu, kartais įsišėlsta, išlaisto paduotą sveiką, skanų maistą, sudaužo indus. <...> Jeigu užklysta kada nors kuris interesantas į šiuos kapus iš ano pasaulio, kuris prasideda kitoj tvoros pusėj, nelaimingieji sutinka jį, kaip nekviestą, nereikalingą sutvėrimą, sutinka įžūliai, nepatenkinti“, – rašoma straipsnyje.
Galima tik bandyti suprasti tokį ligonių elgesį. „Čia mes nesame tau beždžionės, ko taip vėpsai? Nejaugi mes tau taip patinkame, kad net seilę varvini? Būtų geriau, jei išsinešdintum iš čia, kol dar sveikas snukis“, – cituojami raupsais užsikrėtę žmonės.
Aukų nesirinko
Žurnalistas, matyt, žinojo, kaip elgtis su likimo nuskriaustaisiais, todėl jam pavyko keletą jų pakalbinti. „Jų tarpe esama žmonių išsilavinusių, baigusių aukštuosius mokslus. Vienas toksai iš Pfalco (Reino kraštas-Pfalcas – žemė pietvakarių Vokietijoje – aut. past.), labai ramus, tyliausias iš visų, jau apakęs, retai kada išeinąs iš savo kambario, interesantą priima šypsodamasis, lyg džiaugdamasis, kad ir jį, visų jau užmirštą, dar atsimena kas“, – įspūdžius aprašė autorius.
Paaiškėjo ir galima jo baisios ligos istorija: tėvas turėjo kavos plantacijas Brazilijoje, grįžo į tėvynę, ir tada susirgo visa šeima. „Iš pradžių mes visi juokėmės, kad ant veido man atsirado kažkokių ruožų. Tačiau kai susirgo tėvas ir sesuo, daktarai jau suprato. Mus atsiuntė į Klaipėdos koloniją. <...> Gyvenimo grožį ir pasaulio įvairumą moka vertinti tiktai tas, kuris amžinai uždaromas šiame tvora aptvertame žemės plote“, – trumpą ligonio išpažintį perdavė reporteris.
Nelaimėlių buitį ir būtį paįvairindavo biblioteka (nebegalintiems skaityti tai padarydavo gailestingosios seserys). Knyga ir radijas – didžiausios uždarytųjų pramogos.
„Nors ir atrodo, kad jie susitaikę su likimu, tačiau kiekvieno jų veide ir akyse žymu slopinamo skausmo pėdsakai. <...> Yra žmonių, kurie čia pragyveno dešimtis metų ir kurie kiekvieną smulkmeną žino kaip savo vardą. Aukštos, išlakios pušys verkia rudenio audrą, ir raudos jų tarytum vienuolikos gyvų numirėlių paminėjimas“, – itin retą, išskirtinį reportažą iš raupsuotųjų kolonijos pabaigė autorius.
Sunku patikėti, kad prieš 90 metų šitaip kraupiai buvo aprašoma ta pati vieta, kurioje dabar pulsuoja gyvybė, klaipėdiečiai sveikatinasi bėgiodami, riedlentes ir ratukines pačiūžas „pasikinkę“ vaikai pramogauja ant rampų. Šalia galbūt tų pačių pušų, į kurias kadaise žiūrėjo myriop pasmerktas baisios ir, laimei, dabar praktiškai išnaikintos ligos paženklintas žmogus.
