Kapavietė buvo atkasta pietinėje Švedijos dalyje esančiame Pryssgårdeno rajone, maždaug už 170 km į pietvakarius nuo Stokholmo. Archeologai apie potencialius palaidojimus sužinojo iš XVII a. pabaigos teksto, kurį parašė švedų kunigas Ericus Hemengius, turėjęs užduotį sukataloguoti senąsias kapines savo parapijoje. Tačiau mokslininkai nebuvo tikri, ar kuris nors iš palaidojimų išliko iki XXI a.
Praėjusį pavasarį Švedijos Nacionalinių istorinių muziejų archeologai, atlikdami preliminarius tyrimus, metalo detektoriais rado keletą papuošalų. Kasinėdami jie aptiko senovinius būstus, sandėlį ir šulinį, taip pat dešimtis kapų. Dauguma kapų buvo duobės, į kurias buvo dedami kremuoti palaikai – geležies amžiuje tai buvo įprastas laidojimo ritualas – tačiau kai kurie kapai buvo užversti mažais, simetriškai išdėliotais akmenimis.
Viename konkrečiame kape buvo storas degėsių sluoksnis su pelenais ir kaulų gabalėliais.
„Kai nusileidome žemyn, pamatėme, kad jie tiesiai į žemę įsmeigė geležinį sulankstomą peilį“, – pasakoja M. Gillberg. Be peilio, archeologai moters kape aptiko ir nedidelę adatą. Gerai išsilaikęs peilis galėjo būti naudojamas odai paruošti, teigia archeologė, tačiau jo buvimas ir neįprasta padėtis kape mokslininkams nėra suprantama.
Tuo laikotarpiu peiliai buvo utilitarūs daiktai: jie buvo naudingi ruošiant maistą ar gaminant drabužius, o taip pat galėjo būti naudojami savigynai. Kitų vėlyvojo geležies amžiaus ir ankstyvojo vikingų amžiaus (793–1066 m.) moterų kapų su peiliais ir adatomis pavyzdžių rasta pietų Švedijoje.
Pryssgårdeno vietovėje planuojami tolesni darbai. Viena duobė, kurią archeologai laikė kapu, iš tikrųjų buvo didelė duobė – įrodymas, kad čia būta kažkokios medinės konstrukcijos. „Norime pažiūrėti, ar pavyks rasti daugiau tokių duobių, – sako M. Gillberg. – Kartais ant laidojimo duobės statomi paminklai, tad galbūt tai buvo vienas iš tokių“.
Parengta pagal „Live Science“.
