„Pokalbiai apie virtualų pasaulį turėtų tapti mūsų kasdienio gyvenimo dalimi ir apie tai rekomenduojama kalbėtis nuo mažų dienų, taip kuriant patikimą ryšį su vaiku. Svarbu suvokti ir priimti internetą ne kaip grėsmę, o kaip tokį pasaulį, kuriame egzistuoja panašios taisyklės, kaip ir realiame. Taip augs vaikų pasitikėjimas, temos apie internetą bus natūralios, vaikai patys vėliau noriau dalinsis, kaip jiems sekėsi žaidžiant žaidimą ar kokie iššūkiai iškilo socialiniuose tinkluose“, – pasakoja Vaikų linijos projekto „Be patyčių“ koordinatorė Eglė Tamulionytė.
Jai pritaria ir kibernetinio saugumo ekspertas dr. Vilius Benetis. „Virtualiame pasaulyje galimi tokie patys pavojai, kaip ir realiame. Jeigu tai vaikai suvoks, tuomet natūraliai pradės saugotis, kalbėtis. Kitaip tariant, augs kritinio mąstymo įgūdžiai, kils daugiau klausimų, kokį sprendimą priimti vienoje ar kitoje situacijoje, ar aš nenukentėsiu, o tai yra svarbu siekiant išvengti pavojų kibernetinėje erdvėje. Juk nusikaltėliai specializuojasi atjungti kritinį mąstymą, pasinaudoti žmonių emociniu pažeidžiamumu ir gauti finansinės ar kitokios naudos“, – teigia „NRD Cyber Security“ vadovas.
Kibernetinio saugumo ekspertas pastebi, kad vaikai yra smalsūs, patiklesni, todėl dažnai negali numatyti, kokios pasekmės laukia.
„Nepažįstamas žmogus paprašė nuotraukos ir vaikas ją išsiuntė. Fiziniame pasaulyje vaikai žino, kaip elgtis su nepažįstamaisiais, o virtualioje erdvėje suvokimas kiek kitoks, nusikaltėliams lengviau apsimesti kitu asmeniu ir taip apgauti. Tad tiek tėvams, tiek vaikams verta prisiminti, kad virtualiame pasaulyje galioja tos pačios saugumo taisyklės“, – atkreipia dėmesį dr. V. Benetis.
Internete ne visi žmonės yra tokie, kokiais prisistato
Vienas iš didžiausių virtualaus pasaulio pavojų – asmeninės informacijos vagystės. Pasak „Vinted“ kibernetinio saugumo eksperto Aurimo Rudinskio, socialiniai tinklai – tokie kaip „Instagram“, „TikTok“ ir „Snapchat“ – ypač populiarūs tarp vaikų, todėl būtent šiose platformose reikia būti ypač budriems ir kritiškiems.
„Instagram“ ir „Snapchat“ išsiskiria tuo, kad čia vaikai dalijasi nuotraukomis ir asmenine informacija. „TikTok“ vilioja dėl pramoginio turinio, taip pat skatina dalyvauti pavojinguose iššūkiuose ar skleisti klaidingą informaciją. Nusikaltėliai gali siekti iš vaikų išgauti prisijungimo duomenis prie tėvų elektroninės bankininkystės, naudoti juos kaip tarpininkus atlikti įvairias nusikalstamas veikas“, – kylančius pavojus vardija A. Rudinskis.
Eksperto teigimu, tėvams svarbu paaiškinti, kad ne visi žmonės internete yra tokie, kokiais prisistato, ir kodėl negalima dalintis asmenine informacija ar nuotraukomis su nepažįstamaisiais.
„Rekomenduoju padėti vaikams suprasti, kaip veikia privatumo nustatymai socialiniuose tinkluose ir kaip svarbu naudoti stiprius slaptažodžius bei dviejų veiksnių autentifikavimą. Tėvai turėtų parodyti pavyzdį, kad patys laikosi saugaus elgesio taisyklių internete, ir skatinti savo atžalas naudotis internetu atsakingai, paaiškinant, kokios yra per ilgo naudojimo pasekmės“, – teigia A. Rudinskis.
Visuomet galvoti, kokią informaciją viešinti
Kibernetinio saugumo specialistai atkreipia dėmesį, kad patys tėvai turėtų su vaikais kalbėti apie virtualų pasaulį ir padėti racionaliai įvertinti jo grėsmes.
„Virtuali erdvė tėvų paaiškinimuose neturėtų pavirsti nesuprantama ir mistifikuota. Juk galima vaikams parodyti pavyzdį: „štai gavau tokią keistą žinutę, bet jos nespaudžiu“. Tuomet vaikui gali būti smalsu paspausti ir pasižiūrėti, kas nutiktų. Galima kartu pagalvoti ir pasiaiškinti, kas blogiausio nutiktų paspaudus nuorodą. Pažintį su virtualia erdve galima paversti žaidimu, pavyzdžiui, kas pirmas pamatys scamą, gaus sutartą prizą“, – pataria bendrovės vadovas.
Dr. Vilius Benetis rekomenduoja naršant internete visuomet galvoti, kokią informaciją reikia pateikti ir viešinti. Ar tikrai visur reikia nurodyti telefoną, įvesti gimimo dieną, siųsti atvaizdą, ar tikrai visos programėlės naudingos ir reikalingos.
Su tėvais kalbėtis nedrąsu
Vaikų linija sulaukia įvairiausių klausimų apie virtualioje erdvėje iškilusius iššūkius. Itin dažnai pasitaikanti tema – patyčios. „Pasitaiko atvejų, kai vaikai pasitikėdami draugu ar drauge pasidalija intymiomis nuotraukomis, o nutrūkus santykiams jos paviešinamos virtualioje erdvėje, socialiniuose tinkluose. Tada vaikai kreipiasi ir dėl jausmų po nutrukusių santykių, ir dėl prasidėjusių patyčių mokykloje“, – pasakoja Vaikų linijos atstovė. Pasak jos, vaikai iš bendraamžių sulaukia ir šokiruojančių nuotraukų. Tuomet kreipiasi, nes nežino, kaip į jas reaguoti.
Kitos su virtualia erdve susijusios temos – santykiai internete. Pavyzdžiui, klausiama patarimo, kaip bendrauti su žmogumi, su kuriuo susipažino internete ir nežino, ar juo galima pasitikėti, ar jis tikras. Vaikams taip pat kelia nerimą ir įvairūs tėvų nustatyti interneto ribojimai – pavyzdžiui, kaip susitarti su tėvais dėl žaidimų laiko internete ar naršymo socialiniuose tinkluose.
E. Tamulionytės teigimu, Vaikų linija – vieta, kur rašoma ar skambinama, kai nedrąsu pasikalbėti su tėvais. „Vaikai gali nenorėti kalbėtis su tėvais jautriomis temomis ir tai normalu. Galvojama, kad suaugę nežino, kokius žaidimus jie žaidžia ar kaip veikia tam tikri socialiniai tinklai. Kita priežastis – baimė, kad tėvai pasmerks. Pavyzdžiui, kaip pradėti kalbėtis apie paviešintas intymaus turinio nuotraukas, kokios bus tėvų reakcijos“, – sako „Be patyčių“ koordinatorė.
Pasak ekspertės, vaikai baiminasi, kad tėvai puls skambinti klasiokų tėvams, mokytojams ir taip dar labiau pablogins esamą situaciją. Arba, jei jie prisipažins, tėvai uždraus naudotis kompiuteriu, telefonu, nebeleis žaisti kokio nors žaidimo, kuris vaikui atrodo labai svarbus. Todėl nutaria nekalbėti su tėvais apie nutikusias patirtis ir stengiasi išbūti, o tai gali turėti neigiamų pasekmių.
Vaikų linijos savanoriai konsultantai išklauso besikreipiantį vaiką, padeda susivokti, kas nutiko, jei reikia – padrąsina kreiptis artimųjų pagalbos ir gali padėti sugalvoti, kaip su jais pradėti pokalbį apie susiklosčiusią padėtį.
Šis straipsnis – dalis projekto „SOCshare“, kuriuo siekiama skatinti efektyvesnį dalijimąsi informacija apie kibernetines grėsmes ir jų aptikimo būdus. Projektą iš dalies finansuoja Europos Sąjunga. Išsakytos nuomonės ir požiūriai yra tik autorių ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos kibernetinio saugumo kompetencijos centro požiūrį ir nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei Europos kibernetinio saugumo kompetencijos centras negali būti laikomi atsakingais už jas.
